Kas ta viešoji erdvė? Termino ištakos – J. Habermaso pasiūlytas terminas offentlickeit (vok. atvirumas, viešumas), kuris vėliau išplėtotas į viešosios erdvės (angl. public sphere) sąvoką. Viešoji erdvė dažniausiai apibūdinama kaip socialinė, politinė ir komunikacinė arena. Tai - viešųjų diskusijų laukas. Diskusijų, kuriose ieškoma tiesos, sprendimų, priimtinų visiems lauko dalyviams. Tai ir viešosios komunikacijos sfera, kurioje išsakomi argumentai, formuojama viešoji nuomonė, kuria grindžiami politiniai demokratinės valstybės sprendimai. Taigi be viešosios erdvės bei komunikacijos sunkiai įsivaizduojama demokratinė santvarka.

Kas formuoja viešąją erdvę?
Svarbu ir privati iniciatyva, ir viešasis reglamentas, ir žiniasklaida, atliekanti ne tik šviečiamąją, bet ir kritinę funkcijas. Taigi šiandien svarbiausiais viešosios erdvės puoselėtojais tampa politikai ir žurnalistai. Politikai, nes bent jau teoriškai, jie ieško geriausių sprendimų visuomenei aktualiais klausimais, o šis ieškojimas vyksta diskusijos bei skirtingų argumentų svarstymo būdu. Na, o žiniasklaidai yra tekęs kitas itin svarbus vaidmuo – teikti žmonėms informaciją, skatinti diskusijas ir jose tarpininkauti. Jei įsivaizduotume viešąją erdvę kaip gyvą organizmą, tai žiniasklaida jame atliktų kraujagyslių sistemos funkciją. Tačiau reikia prižiūrėti, kad pastarosios neužaktų ar nepasigautų kokios infekcijos, mat tada galas ateitų ir visam organizmui.

Kitas klausimas, kas Web 2.0 interneto kartoje gali būti vadinamas žurnalistu? Kiekvienas, turintis prieigą prie interneto ir skelbiantis ten savo mintis? Bet dabar ne apie tai.

XVIII – XIX a. viešąją pilietinę erdvę formavo spauda. XX a. viešosios erdvės raidai smarkų postūmį suteikė radijas ir televizija. Dabar, kaip žinia, XXI amžius - postmodernistinis, virtualusis, grėsmingai sparčiai judantis į priekį. Amžius, kuriame internetas tapo vienu pagrindiniu šiuolaikinio homo sapiens įrankiu. Taigi ar gali vieša erdvė, kuri, daugelis šneka, dabar Lietuvoje yra fragmentuota, suaižėjus ir visaip kitaip nebefunkcionuojanti, būti atkurta internete? Ar gali viešoji erdvė, kuri Lietuvos nepriklausomybės laikotarpyje buvo nuolat naikinama, o tai tiesiogiai siejosi su kritiškos, dialogiškos viešosios nuomonės suspendavimu, būti atgaivinta virtualioje erdvėje?

Vaizdas pasiskolinta iš http://publicsphere.worldbank.org/files/image/sphere.jpeg

Nenuneigsim fakto, kad šiandieninėje Vakarų visuomenėje priėjimą prie interneto turi beveik visi. Tad teiginys, kad viešoji erdvė gali būti perkelta į internetą, atrodo pakankamai įtikinamas. Juk pakito ne tik visuomenė, bet ir pati viešoji erdvė, aprašyta J. Habermaso praeito šimtmečio viduryje, kurioje jis idealizavo XVIII a. salonuose ir kavinėse gyvavusį idealųjį šio reiškinio tipą. Dabar virtualios bendruomenės atsargiai imamos vadinti naujomis, kylančiomis viešosiomis sferomis, kurios atgaivins XXI a. demokratiją. Tačiau tokie tvirtinimai – gana klaidinantys: ar galima sulyginti internetines „kavines“ su Graikijos agorom? Ar galima sulyginti virtualų bendravimą su bendravimu gyvai, akis į akį?

Vakarų demokratijose viešoji erdvė – tai vieta, kurioje individai gali bendrauti kaip lygus su lygiu nepaisant politinės, socialinės ar ekonominės padėties taip siekiant sprendimo priėmimo konsensuso būdu. Internete, šiuo požiūriu, niekas nesikeičia; žmonės bendrauja kaip lygus su lygiu, atvirai diskusijai kelias laisvas. Tačiau, čia, diskutuojant įvairiais klausimais, gana retai galima išgirsti racionalių argumentų, ką jau kalbėti apie konsensuso priėmimą. Tai yra vienas iš pagrindinių simptomų, skiriančių virtualią viešąją erdvę nuo realios.

Ar galimas anonimiškumas viešoje erdvėje?
Internetinė erdvė – anonimiška. Internetinėje viešojoje erdvėje jos dalyviai gali likti anonimiški ir tokiu būdu jie neprisiima atsakomybės už savo mintis ar kritiką. Tai ypač stipriai pasireiškia komentarų skiltyse. Bene garsiausiai tuo piktinasi profesorius L. Donskis: „Plastikiniai buteliai ir šiukšlės Lietuvos miškuose turi savo neabejotiną atitikmenį viešojoje erdvėje – tai didžioji dalis anoniminių internetinių komentarų“. Anoniminiai komentatoriai dažniausiai nesivaržydami lieja pyktį, agresiją ir kritiką. Tačiau savo vardu pasirašyti - nedrįsta. Kažin ar išdrįstų tą pačią nuomonę į akis išrėžti kritikuojamam žmogui, kad ir nusikaltėliui ar kitokiam piktadariui?

Nemanau, kad viešosios erdvės pagrindas gali būti anonimiškumas. Tai tarsi priešprieša, nepagarba sau ir visuomenei. Kokia pilnavertė viešoji diskusija gali klostytis tuomet, kai tas pats lankytojas gali čia pat pasirašo kitu vardu, pakeisti nuomonę, taip siekdamas dažniausiai beprasmio kivirčo, kuris baigiasi asmenybės kritika, o ne eskaluojamo klausimo problematika. Kartais net atrodo, kad anoniminiai komentatoriai gyvena savo gyvenimą, nepriklausomą nuo to, kas rašoma jų esą aptarinėjamame straipsnyje ar komentare. Būtent anonimiškumo galimybė leidžia jam neprisiimti atsakomybės už savo žodžius.

Vaizdas pasiskolintas iš http://weskenney.net/wp-content/uploads/2006/10/anonymous.jpg

Kaip galime kurti viešąją erdvę be pagarbos, be suvokimo, kas yra elementarūs etikos principai bei skleidžiant subjektyvią ir infantilią nuomonę visiems, kas tik turi interneto prieigą? Ką tada kalbėti apie tinklaraščius, kuriuose aktyviai reiškiama užgauli, įžeidžianti ir žeminanti kitus žmones informacija arba PR bendroves, kurios gali dirbtinai stimuliuoti viešą diskusiją, taip siekiant kad į ją įsijungtų tikrieji vartotojai. Taip formuojama teigiama nuomonė apie jų klientus. Taip pat prie straipsnių dirbtinai kuriami komentarai, dažnai dideliais kiekiais, taip apsimetant kitais žmonėmis. O taip daroma dėl to, kad visuomenėje vyrauja nuomonė – kuo daugiau komentarų, tuo geresnis, efektyvesnis straipsnis. Taip imituojama vieša diskusija, tačiau tuomet ir viešoji erdvė tampa tik imitacija.

Žinoma, internetas suteikia galimybę laisvai ir lygiavertiškai diskutuoti visiems žmonėms, nepaisant jų statuso visuomenėje. Bet kaip emocinis pagrindas? Du vargiai palyginami dalykai: diskusija gyvai, akis į akį, suteikianti galimybę matyti emocijas bei virtuali diskusija. Žinoma, technologijų nuvertinti nederėtų, juk įmanomos ir video konferencijos, tačiau tai irgi tik imitacija, realybės atspindys.

Taip pat dalyvaudamas gyvoje diskusijoje žmogus remiasi savo patirtimi, o interneto viešosiose erdvėse, pavyzdžiui, forumuose, žmonės gali ruoštis diskusijai pasinaudodami įtaką darančiais veiksniais, pavyzdžiui, atsakymą rasti ne savo asmeninėje patirtyje ar nuomonėje, o tam pačiam internete ( visagaliame google.lt). Be abejo, čia galima atrasti ir pliusų, viešosios diskusijos internete – neribojamos laiko, mobilios, žmonės gali diskutuoti nekomplektuodami dėl išsilavinimo, išvaizdos, žinomumo ir pan.

Reziumė
Be viešosios erdvės ir diskusijos nėra ir demokratijos, o nuo viešosios erdvės autentiškumo priklauso demokratijos lygis ir kokybė. Įvairiais laikotarpiais viešąją erdvę buvo galima aptikti skirtingose aplinkose bei erdvėse. Iš aikštės ji persikėlė į salonus, tada į spaudą, na, o interneto eroje - ji tampa virtualia. Virtuali viešoji erdvė, kurioje kiekvienas individas turi galimybę išreikšti savo argumentus tiesiogiai, nevykdant jokios atrankos ar cenzūros. Tačiau ar toks masinis nuomonių srautas, pasireiškiantis kaip beprasmis tauškimas gali įtvirtinti viešąją erdvę kaip kritinių ir racionalių debatų forumas?

Vaizdas pasiskolintas iš http://www.pnyv.org/fairglobalcitizenship/open-forum.gif

Viešoji erdvė negali būti konstruojama tuščių plepalų pagrindu, ten, kur manipuliuojama informacija, ten, kur kuriamos dirbtinės diskusijos. Viešojoje erdvėje keliamos diskusijos turi daryti realią įtaką politikai, o dabar atrodo, kad ir patys politikai įsijungia į šią šmeižto ir asmeninių sąskaitų suvedinėjimo tiradą ir manipuliacijų žaidimą.

Dabar internetinėje erdvėje siekiama ne formuoti nuomonę, o daryti kuo didesnę įtaką. Ten nėra tikro vertingo dialogo ar diskusijos, tik beprasmių žodžių srautas, kuriame dažniausiai pasimeta vertingos nuomonės ar racionali kritika. Teoriškai – taip, viešoji erdvė keliasi į virtualią erdvę, tačiau ar ji ten gali formuotis ir išlikti kokybiška? Ar gali daryti realią įtaką valstybės, visuomenės gyvenime, o ne tik žaisti žodžio laisve? Prie to dar reikia „priaugti“. Juk keičiantis viešajai erdvei, keičiasi ir demokratija. Ar tikrai mes norėtume, kad demokratija taptų internetinių forumų keiksmų atspindžiu realybėje? Galų gale ar komercializuota viešoji erdvė gali atlikti savo funkcijas?

Siekiant, kad viešoji erdvė būtų atkurta internete, reikalinga autonomija nuo valstybės bei ekonomikos jėgų, racionali kritika, refleksyvumas, nuoširdumas, neanonimiškumas, lygybė, įsitraukimas ir atsakomybė. Galbūt tai savotiška utopija, tačiau gal taip atrodo tik šiandien? Juk palyginus antikinę aikštę su internetine erdve pirmiausiai į akis krenta dydžio skirtumai. O dar globalizacija ir jos mastai. Keičiasi juk ne tik dydis, bet ir pati viešosios erdvės sąvoka. Nežinia, kur ji persikels pasisvečiavus internetinėje erdvėje.

Agnė Taurinskaitė

Žymos: anonimiškumas, globalizacija, Habermasas, internetas, Viešoji erdvė Temos: Miestas, Straipsniai.

5 komentarai(ų)

Blogorama #574

1 Atsakyti

[...] Dienos tema. Salonų ilgesys. Įdomų straipsnį perskaičiau. Neigiantį internetą kaip viešąją erdvę, diskusijų jame prasmę. Su saloninių pokalbių [...]

gyvas

2 Atsakyti

Ok, visi anonimai internete, bet pasižiūrėkime į spaudą. Ten juk žurnalistai irgi slepiasi po skirtingomis pavardėmis ir šalia esantys straipsniai prieštaraujantys vienas kitam gali būti parašyti to pačio žurnalisto…

mamba

3 Atsakyti

man patiko.

mmm

4 Atsakyti

sutinku, kad viesos diskusijos interenete tikras balaganas. ir kad komentatoriai dazniausiai dergia zmogu, o ne analizuoja jo issakytas mintis. bet cia gal tik musuose tokia kultura? kiek teko lankytis uzsienio forumuose, diskusijose bendravimas visiskai kitoks. gal nereiktu Lietuvos konteksto suabsoliutinti. Lietuvoj su virtualia viesaja erdve ne kas. bet gal but tai tik stadija? juk pati musu visuomene nera visiskai sveika. is tikruju gal tas skirtumas tarp komentaru ir nevirtualaus gyvenimo nera toks didelis? visa ziniasklaida tik dergia, kodel komentatoriai turetu buti kitoki? kai subres visuomene ir komentarai pasikeis :) tikiu, kad taip bus :)

del ananomiskumo, tai kai kurie puslapiai nurodo ip. tada matosi, kuris zmogus sizofrenikas :) aisku tokiu nedaug. daug kur beprasmiai pasisakymai. bet psichologai ir juose izvelgia nauda :) sako, kad zmones issilieja. :)

o utopine virtuali viesoji erdve imanoma, bet kol kas bent jau tik mazose specializuotose puslapiuose, kur susirenka suinteresuoti zmones. o mass media ir liks tokio lygio, kol nepasikeism is esmes.

Karvė

5 Atsakyti

Lietuvoje ne tik su virtualia viešąja erdve ne kas – lygiai tas pats ir tradicinėje žiniasklaidoje. Būtų naivu tikėtis, kad visuomenė, kur populiariausios TV laidos yra mokyklos karnavalo atitikmuo, populiariausioje spaudoje faktais ir fabrikacijomis manipuliuojama kaip papuola – ko tikėtis iš viešų komentarų?

Kita vertus, neadekvatu yra lyginti graikų agoros ar džentelmenų salonų diskusijas su šių dienų viešosiomis dienomis ir sakyti, kad pastaroji griauna ar bent jau nepadeda kurti demokratijos. Tiesą apskritai stebina žmogaus tikėjimas demokratija – rodo jo neįsigilinimą ar logikos stoką. Graikijos ar viduramžių demokratija yra demokratijos parodija, jos niekada nebuvo, tad teikti, jog ji buvo geresnė, kai valstybę valdė grupelės išrinktųjų (kurių niekas nerinko) yra alogizmas. Jei jau siekiame demokratijos, tai pagal klasikinį jos apibrėžima valdyme turėtų dalyvauti visi visuomenės nariai – tiek džentelmenai, tiek ir kaimo melžėjos. Tikrai ne paslaptis, kad didžiosios visuomenės dalies pasaulio ar valstybės suvokimas smarkiai skiriasi nuo išsilavinusių inteligentų, tačiau būtent čia ir yra priežastis, kodėl demokratija tokioje visuomenėje, kuri buvo ir yra iki šiol yra tiesiausias kelias į pražūtį.

Nesigilinant daugiau į tokias plačias temas kaip politika ar visuomenės valdymas, reikėtų pastebėti, kad vis tik Internete vyksta daug labai profesionalių, argumentuotų ir vaisingų diskusijų. Bent po kelias viešas man pavyksta pastebėti kiekvieną mėnesį, o mano aprėpiama net ir lietuviško Interneto dalis yra mikroskopiškai maža. Straipsnyje išsakoma nuomonė – inteligentiškos diskusijos ilgesys yra individualus autoriaus jausmas (anaiptol nesmerktinas), tačiau niekas kitas už individualius/privačius poreikius neatsako, kaip tik pats individas, todėl jo valioje yra burti bendraminčius ir inicijuoti privačias, tarkime registruotų vartotojų, diskusijas, kur privati bendruomenė nustatinės taisykles. Tokių bendruomenių tikrai yra jau dabar.

Na ir pabaigai norėčiau besti kanopa į dar vieną didelė alogizmą straipsnyje – piktintis, kad diskusijos dalyviai naudojasi ne tik savo įgytomis žiniomis, bet bendromis žmonijos sukauptomis yra praktiškai piktintis bet kokius moksliniu dialogu ar civilizuotais debatais. Žmonių stiprybė yra gebėjimas bendradarbiauti, o dėl faktų (jei tik jie teisingi) gausos diskusija tampa tik kokybiškesnė ir naudingesnė.

Vardas

El. paštas (nebus rodomas)

Atšaukti atsakymą?