Nešęs velnias akmenį

Tokiu įrašu/postu, aišku, neatsakingai rizikuoju užtraukti šitam garbiam tinklaraščiui abejotiną specializuoto Kalbos Praktikos Patarimų kromelio šlovę — o iš tokio jau žmogus juk nė nesitikėk jokios prakilnesnės, ne vieną jautresnę dūšią užgaunančios, publicistikos…

Bet — didmiestuomenės interesas pirmiau: žemiau minėsimas kalbos vartosenos reiškinys yra pernelyg svarbus ir pernelyg dažnai vartojamas iškraipytai.

Be to, nereikia iš pat ketvirtadienio perdėm ilgų, perdėm publicistiškų skaitalų…

Taigi glaustai pagvildensiu, pareklamuosiu lietuvių kalbos, ypačiai jos gramatikos, perlą, ir jo taisyklingą pavidalą.

Esama mūsų kalboje tokios kategorijos — na, ESĄ, simboliškai sakykim. Vadinama ji tai atpasakojamąja, tai netiesiogine nuosaka, tai išvis menkaip — dalyvine kalba.

Atrodo ji taip:

„Esą nešęs, ėjęs; dirbusi, sėdėjusi; žiūrėję, sakę“

Būtent — ne „esą nešė, ėjo“, o „esą nešęs, ėjusi“!

O pati ta ESĄ forma reiškia: „Aš čia nei žinau, nei taip sakau, bet va esu girdėjęs…“ Arba: „Tam tikri šaltiniai taip teigia, bet nei galim pasitikėti, nei galime patikrint…“ Arba: „Žinau, kad meluoja, tai štai persakysiu tą melą…“ Ir visa kaip panašiai.

Tas informacijos nepatikimumas, atsiribojimas pasakomas dvejopai: paprastai — „Nešęs velnias akmenį“, ir pabrėžtiniau, stipriau — „Esą nešęs velnias akmenį“.

Klasikos pavyzdžių?..

Nešęs velnias akmenį, didumo kaip gryčios, ir sudaužyt norėjęs Anykščių bažnyčios. (A. Baranauskas)

Jis esąs išaugęs Estijoje, jis esąs visiškai kitokios kultūros žmogus. (B. Sruoga)

Verutė ir grafui puolė po kojų, prašėsi dovanoti, sakėsi, kad ji esanti niekuo nekalta ir kad pati parodysianti, kur įmetusi pinigus. (A. Vienuolis)

Dabar Perkūnas jau neturįs valdžios: jis tiktai galįs perkūniją mėtyti. (J. Balys)

Tai va ir visa kalbos praktikos pratyba, velniažin…

Elius Jurbarkinis

Tado Vosyliaus skulptūra