Dauguma žmonių  nuolat skundžiasi. Trūksta laiko.. O ką mes veikiame didžiąją to laiko dalį? Kontroliuojame. Kontroliuojame vaikus, aplinką, bendradarbius, jausmus, kalorijas ir taip be galo. O kam viso to reikia? Ar daug prasmės ir naudos tai suteikia? Žinoma, kad daug, juk jei visko neprižiūrėtume tai gali nutikti, bet kas... Bet ar tikrai rezultatai su mūsų kontrole kažką keičia aplinkoje. Ar daug žmonių pasijunta geriau, nes yra kiekviename žingsnyje stebimi, prižiūrimi, kontroliuojami. Ar tai padidina kūrybingumą, suteikia erdvės klaidoms ir pamokoms iš jos? Galų gale ar griežta kontrolė skatina mąstymą? Ne paklusnumą ir griežtą funkcijų ar pavedimų vykdymą, o mąstymą, mąstymą, kuris suteikia kūrybingus sprendimus, mąstymą, kuris skatina keistis, mąstymą, kuris sujungia prasmes ir vaizdus.

Ar gali sau leisti, nesvarbu kokio dydžio būtų, šiuolaikinė organizacija, prarasti darbuotojų kūrybinį potencialą, slopinti jų mąstymą ir originalumą. Jau nemažai verslo „guru“ suprato, kad vengdami klaidų jas tik pritraukia. O skatindami kontrolę ir „aukštesnio rango“ visagalybę jau seniai prarado galimybę iš klaidų mokytis ir tobulėti. Geriausiu atveju pasitenkinama „atpirkimo ožio“ medžiokle ir vieša egzekucija. Ar nenuostabu, kad tokie kontrolės gigantai paskui pūstelėjus nepalankiam vėjui labai lengvai linksta prie bankroto žemės? Juk potencialo iš kur semtis originalių ir kūrybingų sprendimų nėra, nes nieks jų niekada ir nekūrė, o darė kaip visada buvo įprastą.

Taigi puikiai veikė kelis metus, o gal net dešimtmečius, tai kam mąstyt? Mąstymas tik žalos pridaro. Jei pradedi galvot apie sprendimų logiškumą, paskirti, reikalingumą ar naudą, tada juk gali suabejoti viršininko sprendimu. O jis gi viską žino. Jo galva didelė ir greičiausiai sena, todėl pilna visokių burtų, kurie daro stebuklus. Tačiau tie stebuklai dažniausiai gali veikti tik esant įprastinėmis sąlygomis, turint pastovų status quo. O šiuolaikinė verslo, ekonomikos ir gyvenimo aplinka nuolat kinta. Pokyčių greitis ir dažnis auga nesustabdomai. Todėl seni ir įprastiniai, kažkada sukurti sprendimai, nebetenka prasmės dabartinėje aplinkoje. Štai čia jau reikia jo didenybės kūrybos su visa rūmų palyda: originalumu, išradingumu, kitokiu mąstymu, platesniu sprendimo pasekmių suvokimu, visų grandžių įtraukimu į sprendimų priėmimą ir t.t..

Tik tada iškyla vienas didelis BET... Jei visi galvos sprendimus, jei bus galima abejoti, bet kuriuo viršininko žodžiu, jei sprendimą galės pasiūlyti žemiausio rango darbininkas... Ar nebus prarastas valdžios autoritetas, ar nebus prarasta kontrolė... Kontrolė, be kurios nebūtų nieko. O gal geriau sakyti kontrolė, be kurios nebūtų valdžios autoriteto. Bet ar gali būti teisingi ir naudingi sprendimai jei jie priimami vieno, nuo realaus darbo atitolinto žmogaus? Ir iš jo dar tikimasi, kad jis viską gerai „sukontroliuos“ ir sprendimas bus „teisingai“ įgyvendintas. Kyla natūralus klausimas: ar kontroliuodami nepjauname šakos ant kurios patys sėdime?

Didėjant pokyčių greičiui ir vis brangstant laiko sąnaudoms ar nevertėtų apsvarstyti galimybės sprendimus leisti priimti visiems, ar nevertėtų išlaisvinti mąstymą ir skatinti kūrybingumo. Taip, taip... atsisakyti kontrolės. Ir sprendimų priėmimą nuleisti kuo žemiau. Ten kur vyksta veiksmas. Tada gali būti, jog iš sprendimų bus pradėta mokytis, o vadovai pagaliau turės užsiimti tikrąja savo veikla. Kurti strategiją, ir neprimesti ją kaip dogmą, o kartu su savo žmonėmis ją tobulinti. Kai bus pradėta atsisakyti kontrolės ir pradėta pasitikėti savo darbuotojais galima laukti įdomių ir situaciją realiai keičiančių sprendimų. Tada stebuklingai ir pasipriešinimo galima iš darbuotojų nebesulaukti. O gal net palaikymo, kas yra turbūt visiškai neįtikėtina. Bet realu, kaip sprendimus priimti gali jie patys. Kai kontrolė praranda savo ankstesnę spalva ir virsta bendra kūryba, o ne vienpusiu primetimu  ar griovimu. Bet ar įmanoma atsisakyti kontrolės? Tai turbūt tiesiausias kelias į chaosą. Darbuotojai tikrai neatlaikys sprendimų priėmimo atsakomybės... Ar tikrai?

Praktika rodo, kad jau ne vieną dešimtmetį veikianti tarptautinė kompanija Semco labai sėkmingai atidavė visą sprendimų priėmimą darbuotojams, taip sumažindama valdžios aparatą kelis kartus ir pagerindama sprendimų kokybę bei įgyvendinimą. Pelnas kompanijos per kelis dešimtmečius išaugo nuo kelių milijonų iki milijardo dolerių. O veikla ir atstovybės labai išsiplėtė, nes darbuotojams buvo leista kurti, mąstyti ir priimti sprendimus. Jais buvo pasitikėta, o rezultatai stulbinantys. Tai kodėl tokių kompanijų nėra daug? Atsakymas labai paprastas. Baimė. Baimė atiduoti kontrolę į darbuotojų rankas, baimė prarasti autoritetą, baimė keistis, baimė būti originaliu. Baimė pasitikėti savo žmonėmis... Viskas taip paprasta, bet kartu ir nerealu.

Atrodo senai žinomas posakis labai tinka: genialu viskas, kas labai paprasta.

Darius Ražauskas

Žymos: kontrolė, kontroliuoti Temos: Miestas, Straipsniai.

3 komentarai(ų)

Naminukas

1 Atsakyti

Nepyk, bet straipsnis gavosi labai… euforiškas. Toks įspūdis, kad ką tik perskaitei Semlerio “Eretiką” arba Gary Hamel “Vadybos ateitis”.

Taip, pasaulyje yra keletas pavyzdžių vadybos modelių, kurie žvelgiant iš šono atrodo labai KITOKIE. Bet ar domėjaisi, kodėl tšie modeliai neplinta? Jeigu jie tokie geri, kodėl jų niekas nekopijuoja? Semco savo modelį jau daugiau kaip 20 metų taiko, Goras – dar ilgiau. Ir visgi – niekas jų nekopijuoja…
Problema tame, kad kurdami tokias sistemas išliko keletas, o žlugo – tūkstančiai. Labai jau mažas sėkmės procentas pas tuos novatorius. Tradicinis modelis, žinoma, ne toks rezultatyvus, užtai mažiau rizikingas

Darius

2 Atsakyti

Ačiū už pastabas. Kaip supratau kodėl modeliai neplinta, tai kalta mūsų sąmonė ir stereotipai ir žinoma nenoras keistis. Semlerio daug kartų klausė kodėl konkurentams nesiseka jo kopijuoti nors jie bando. Esmė, kad sistema veiki tik pilnumoj t.y. atidavus valdžią, pasitikėjimą ir kontrolę į darbuotojų rankas. Paėmus kelias smulkias dalelytes ar bruožą ir įdiegus rezultatus būna nežymus arba neigiamas rezultatas, nes sukelia darbuotojų atmetimo reakciją. Visi vadovai bijo (labai labai) prarasti kontrole ir galia valdyti. Ir jokiu budu nenori jos atiduoti darbuotojams. Todėl taip mažai įmonių Lietuvoje ir pasaulyje veikinačiu pagal tokius modelius. Nes jei eini prieš srovę ar žaidi vabank, tada negali būti pusiau nėsčias ir turi eiti iki galo, dėja tam drąsos turi tik vienetai mūsų šiandieniniam verslo pasaulyje.

Artūras

3 Atsakyti

Kalbėti apie laisvę rinktis, laisvę spręsti, laisvę kurti, laisvę keisti ir t.t. be tvirto pagrindo, t.y. kompetencijos – pražūtinga. Laisvas be atsakomybės gali būti vėjas, stichija. Žmogus yra visuomeninė būtybė ir jis turi suvokti atsakomybę dėl bet kurio savo veiksmo. Sutinku, kontrolė, o ypač “žilagalvė” – baisiau už kalėjimo grotas, bet štai SAVIKONTROLĖ – būtinas asmenybės elementas. O kontrolės neigėjams galėčiau užduoti porą klausimų: 1. Nekontroliuojamos veiklos nesėkmės atveju nukenčia TIK nekontroliuotas asmuo, ar ir t.t. dalis visuomenės arba netgi visa visuomenė? 2. Ar nekontroliuojamos veiklos sėkmė nėra paremta “lipimo per kitų galvas” arba “klestėjimo kitų sąskaita” principais?

Vardas

El. paštas (nebus rodomas)

Atšaukti atsakymą?