Studijuodamas universitete studentas domisi ne tik studijuojamo dalyko programa, jo nauda, bet ir perspektyvomis, kurios atsiveria baigus universitetą. Apie galimybes  baigus menotyros studijas Vytauto Didžiojo universitete kalbame su šio universiteto Menų fakulteto vadovais: dekanu, menotyros katedros profesoriumi, habilituotu daktaru V. Levandausku; menotyros katedros vedėja dr. A. Slavinskiene ir Menų fakulteto prodekane dr. R. Mažeikiene.

Kiek studentų apytiksliai kasmet baigia menotyros studijas?

V. Levandauskas: Labai įvairiai. Dažniausiai nuo trisdešimties iki keturiasdešimt studentų. Pastaraisiais metais buvo dar didesnės grupės ir galima tikėtis didesnio skaičiaus. Nors kita vertus,  šis skaičius niekada nelieka toks, koks buvo stojant, todėl, kad studentai nuolat migruoja į kitus fakultetus, pasiimi akademines atostogas.

Ar menotyrą baigęs studentas yra konkurencingas darbo  rinkoje?

V. Levandauskas: Manau, kad taip. Konkurencija yra visur, kur ji ir turėtų būti. Tik galbūt problema yra ta, kad Lietuvoje konkurencija yra ne visai tokia, kokios mes norėtume. Čia daugiau remiamasi ne objektyviais konkursų kriterijais, bet asmeniniais kontaktais, pažintimis ar giminystės ryšiais. Iškyla klausimas, ar tai yra sveika konkurencija?

A. Slavinskienė: Negaliu pasakyti, kad tik pabaigęs mokslus, jaunas menotyrininkas, sulaukia daug darbo pasiūlymų. Tačiau šiuo metu, to nereikėtų tikėtis bet kokioje specialybėje. Kita vertus tiems, kas nori dirbti menotyros srityje, galimybių atsiranda. Pati esu baigus studijas šiame universitete, tad iš savo patirties žinau, tie, kas norėjo susieti ateitį su menotyra, rado, kur save realizuoti: ar muziejuje, ar galerijoje, ar mokykloje.

R. Mažeikienė: Žiūrint ką laikysime konkurencija. Jei konkurencija - tai konkuravimas su kitų panašių programų absolventais, tarkim menotyros programos, kuri yra VDA (Vilniaus dailės akademijoje) arba Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, mūsų menotyrininkai turi daug daugiau pranašumo. Pirmiausia dėl to, kad čia studentai studijuoja integruotą menotyros programą, vadinasi, jie nėra taip stipriai orientuoti į vieną kryptį, kaip tarkim Dailės akademijoje, tik į dailę. Mano manymu, tas kompleksiškas supratimas yra privalumas. Kitas privalumas – mūsų universiteto suteikiamas kokybiškas bendras išsilavinimas.  Bendri universitetiniai dalykai VDU yra išdėstomi tikrai daug stipriau, negu Dailės ar Teatro akademijoje.

Kokias magistrantūros studijas dažniausiai renkasi studentai?

V. Levandauskas: Didesnioji dalis mūsų studentų pabaigę bakalauro studijas renkasi magistrantūrą. Tačiau ne visi toliau tęsia menotyros studijas. Nemažai renkasi žurnalistiką, viešąją komunikaciją, kultūros vadybą, netgi praktinius menus ar socialinius mokslus. Be abejo, studentai renkasi ir menotyros studijas, populiariausios jų – kultūros paveldas ir turizmas.

A. Slavinskienė: Neturim statistikos, kur kasmet nukeliauja didžiausias bakalaurantų skaičius. Galiu tik nujausti, ką dažniausiai renkasi studentai. Pastebima tendencija, kad vienais metais dauguma menotyrininkų tęsti studijų pasilieka mūsų universitete, kitais metais, priešingai, dauguma išsibarsto po kitus universitetus. Populiarios įvairios magistrantūros studijos, dalis studentų renkasi žurnalistiką, netgi socialinius mokslus. Kiek teko bendrauti su menotyros absolventais, galiu pasakyt, kad jie džiaugiasi įgytu išsilavinimu. Klojant papildomas žinias ant menotyrinio išsilavinimo, susikuri itin platų profilį, tad lengviau gali susirasti darbą. Taigi, mano nuomone, menotyros tramplinas naudingas bet kurioje srityje.

R. Mažeikienė: Norint būti geru menotyrininku, būtinai reikalingos magistrantūros studijos. Jei studentai baigę bakalauro studijas nori išlikti meno studijų lauke, jie renkasi meno kritikos, istorijos, dailėtyros ar teatrologijos magistrantūras mūsų universitete arba studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Dalis studentų žinias gilina žurnalistikos srityje, tokiu atveju dažnas renkasi žurnalistikos magistrantūrą.  Patraukli absolventams ir veiklos sritis, susijusi su vadyba. Vieni iš jų stoja į UNESCO vadybos katedrą, Vilniaus dailės akademijoje. Kaip matote, yra kelios sritys: jei esi grynas menotyrininkas, tuomet studijuoji dailėtyrą, teatrologiją ar architektūrologiją specializuotoje magistrantūroje. Kitu atveju giliniesi į žurnalistiką, meno vadybą ar renkiesi sociologinę pakraipą.

Kur, jūsų manymu, yra potenciali  menotyros krypties studento darbo vieta?

A. Slavinskienė: Daugiausia domiuosi savo katedros reikalais, tad galiu pasakyti, kad daugiausia absolventų įsidarbina muziejuose. Kiek žinau, M. K. Čiurlionio muziejuje mūsų absolventų apstu: vieni veda ekskursijas, kiti organizuoja parodas, tvarko fondus. Taigi darbo pobūdis gana įvairus.

R. Mažeikienė: Jei studentas baigęs teatrologijos pakraipą – tuomet, žinoma, potenciali darbo vieta teatrai, pradedant Kauno valstybiniu dramos teatru, baigiant Kauno mažuoju ar Muzikiniu. Bene populiariausias užsiėmimas – tam tikro teatro atstovas spaudai. Jie prieš spektaklio premjeras rengia anotacijas, organizuoja spaudos konferencijas, rengia reklaminius pranešimus žiniasklaidai ir pan. Dar vertėtų paminėti darbą, susijusį su įvairiomis scenos menų programomis, festivaliais.

Ko, jūsų manymu, darbdavys galėtų tikėtis iš menotyros studijas baigusio studento?

V. Levandauskas: Nelabai seniai, Kauno Lietuvos teatrų pavasario festivalio metu man teko bendrauti su teatrų vadovais, kurie labai prašė ir pageidavo, kad mes universitete parengtume ne tik menotyrininkų, bet kartu ir vadybininkų. Jiems patraukliausi ir reikalingiausi tie specialistai, kurie ne tik išmano apie teatrą, bet nusimano ir vadyboje, geba rengti projektus. Deja, po bakalauro studijų, tokių žmonių – vienetai. Žinoma, patirties galima įgyti, tačiau, mano manymu, studentas pabaigęs teatrologiją bei scenos menų vadybą, tampa itin patraukliu darbdaviams.

A. Slavinskienė: Menotyrininkai gali dirbti labai skirtingose srityse, natūralu, kad kiekvienas darbdavys tikisi kažko konkretaus. Vieniems, galbūt, labiau reikia, kad menotyrininkas turėtų gerą menotyrinį išsilavinimą (tai ypač svarbu dirbant muziejuje), kitiems reikalingesni vadybos pagrindai (pavyzdžiui, dirbant galerijoje). Taigi kiekvienas darbdavys kelia vis kitus reikalavimus.

R. Mažeikienė: Viskas priklauso nuo darbdavio. Jei jis galerijos savininkas, kuris pageidauja, kad menotyrininkas organizuotų parodas, generuotų idėjas, kuruotų meno bienales, tuomet tikimąsi iniciatyvumo, intelektualaus požiūrio, gebėjimo formuluoti konceptualias idėjas bei gebėti jas įgyvendinti. Jei darbdaviui reikia žmogaus, kuris būtų tokiame organizaciniame lygmenyje pagalbininkas, tai aišku, tada jam mažiau rūpi organizaciniai gebėjimai.

Kokios, jūsų manymu, galimybės įsidarbinti užsienyje pabaigus Lietuvoje menotyros studijas?

V. Levandauskas: Negalėčiau sakyti, jog menotyrininkai yra visiškai pasmerkti dirbti viešbučių valytojais ar santechnikais. Galimybių yra, bet labai dažnai jos priklauso nuo asmeninės iniciatyvos ir, galbūt, sėkmės. Mes tikrai turime mūsų universitetą baigusių menotyrininkų, kurie užsienyje dirba gana sėkmingai. Nors tikrai yra galimybių dirbti užsienyje, tačiau ši praktika nėra masiška.

A. Slavinskienė: Šiuo klausimu pavyzdžių turiu mažiau. Be abejo tokių galimybių yra, bet kiek žmonių atrado save užsienyje, negaliu tiksliai pasakyti.

R. Mažeikienė: Manau, tai priklauso nuo žmogaus iniciatyvumo, jo gebėjimo surasti sau tinkamą nišą užsienyje. VDU diplomas yra konkurencingas – tai faktas. Bet kokias studijas čia baigę studentai sugeba įsidarbinti užsienyje. Tačiau, kaip jau ir minėjau, tai daugiausia priklauso nuo žmogaus.

Ką galėtumėte patarti šiuo metu menotyra studijuojantiems studentams?

V. Levandauskas: Studijuokit, domėkitės, ieškokite kontaktų, ypatingai praktikų metu. Bandykit susipažinti ir save parodyti, nes jei pradėsite nuo Darbo biržos, vargu ar jums pasiūlys ką nors įdomaus ir sėkmingo. Turite būti iniciatyvūs ir aktyvūs, galvokite apie tai, kad jums įdomiausia, galbūt studijuodami čia pajutote, kad kažkuriai sričiai pradėjote jausti didesnė trauką ir ta trauka yra greta menotyros. Tuomet nebijokite padaryti ryžtingą žingsnį. Aš jokiu būdu neagituoju ir nepatariu visiems menotyrininkams atsisakyti savo pirmosios specialybės, bet jeigu jūs jaučiate, kad jus traukia kažkur kitur – visuomet būkite ryžtingi. Niekada nebijokite, nes jūs visada prisitaikysite – išsilavinimas jums tą padės padaryti.

A. Slavinskienė: Iš tikrųjų, manau, kad reikia labai rimtai pamąstyti, kuri sritis labiausiai traukia, kad tai nebūtų atsitiktinis pasirinkimas. Ar tai būtų architektūrologija, dailėtyra, teatrologija, kinotyra, senųjų ar naujųjų laikų dalykas. Tikslingai pamąsčius ir apsisprendus pasirenkami darbai būna kur kas vaisingesni nei pasirinkus atsitiktinai, terminams spaudžiant. Žinoma, atsitiktinumas gali nuvesti ir tinkama linkme, bet tikrai ne visuomet. Svarbiausia viduje apsispręsti, ko iš tikrųjų nori.

R. Mažeikienė: Manyčiau, kad studentai jau turėtų galvoti, kas labiausiai juos domina ir nukreipti į tai visą savo energiją. Į menotyros studijų programą, iš tikrųjų, integruota daug skirtingų dalykų, tad tik nuo paties studento priklauso, kaip jis tai panaudos. Mes stengiamės studijas projektuoti taip, kad trečiam kurse studentas galėtų apsispręsti, kuri studijų sritis jį labiau domina:  dailė,  teatras,  architektūra,  kinas.  Ir kad tuomet iš programos galėtų išspausti tai, kas jam svarbiausia, priimtiniausia ir aktualiausia. Kiekvieną savo kursą orientuojam daugiau ar mažiau į tą pusę. Tad aš palinkėčiau kuo greičiau apsispręsti ir pradėti tai įgyvendinti.

Ačiū už pokalbį!

Dar apie menotyros studijas VDU galite paskaityti www.menoduobe.com

Imelda Norkevičiūtė

Beata Braždžionytė

Nuotrauka pasiskolinta iš www.artchive.com

Žymos: Aušrinė Slavinskienė, menotyra, menotyrininkas, Menotyros studijos, menų fakultetas, Rūta Mažeikienė, teatrologija, VDU, Vytautas Levandauskas Temos: Miestas, Straipsniai, Žmonės.

2 komentarai(ų)

Vienpusiška...

1 Atsakyti

Absoliučiai vienpusiškas straipsnis. Susodinti trys dėstytojai, vieningai giriantys savo katedrą, ne papildantys, o perpasakojantys vienas kitą. Toks jausmas, kad kalbėjo dar besimokančios studentės, o ne žurnalistės, nes čia viskas į vienus vartus. Gal reikėjo pasidomėti kiek procentų baigusiųjų sėdi be darbo, kiek dirba pagal specialybę ir kiek toliau tęsia mokslus kitur? Realybė toli gražu nėra tokia, kokia čia vaizduojama. Jei jau imate tris kalbančiuosius, tai pasirūpinkite, kad jie būtų iš skirtingų barikadų pusių…

realiste

2 Atsakyti

tikra tiesa, siais laikais sunku rasti net paprasta darba, tai ka kalbet apie darba meno srityje…..lengva sakyti kai turi pazinciu ar esi jau isitvirtines, o ka kalbet apie studencioka kuris yra vienas is tu simtu baiges meno studijas, realybe patys suprantat kokia….studijuoji menus – valgai duona.. o jei nori saldainio tai reikia pamirsti…..sekmes visiems menininkams.:)

Vardas

El. paštas (nebus rodomas)

Atšaukti atsakymą?