"Prieš miegą I"

Vieną vakarą Adrianas su savo broliais žaidė sniego gniūžtėmis, o jų sesuo lipdė senę besmegenę (tikriausiai uždėjo mamos liemenėlę). Lauke Adrianas pastebėjo nepažįstamą žmogų. Jis buvo panašus į elfą. Žmogus sėdėjo ant suolo ir sekė pasaką aplink jį susispietusiems vaikams. Adrianas su savo broliais ir seserimi atsisėdo ant suolo ir ėmė klausytis. O pasaka buvo apie jauną žurnalistą:

Per Kalėdinį vakarėlį redakcijos darbuotojai keitėsi dovanomis. Aš padovanojau savo redaktoriui tokią storą, rimtą, solidžią knygą. Jam patiko, rodė kitiems ir sakė, kad tikrai ją skaitys – juk tai žymaus istoriko knyga, o jam labai patinka istorija. Išgėrėme po kelias taures vyno ir visi išsiskirstėme kas sau, gavę kelias dienas šventinių atostogų. Joms pasibaigus, pradėjau laukti redaktoriaus kvietimo pas jį į kabinetą... Viena savaitė. Antra savaitė. Nieko. Supratau, kad tą storą knygą jis padėjo į lentyną.

Kadangi dirbu už minimumą, visada jaučiu pinigų badą, juk reikia susimokėti mokesčius ir dar ką į skrandį įsimesti. Nepasiryžęs aš dar įsilieti į Lietuvos džiovininkų kartą. Nusprendžiu pradėti rašyti ne tik savo mielam redaktoriui, bet ir parduoti savo straipsnius kitiems žurnalams ar laikraščiams. Puslitris vyno, ir mano visa esybė pasipila juodu ant balto. Straipsniukas, mano nuomone, tikrai neblogas gavosi. Paskambinėju keliems pažįstamiems, kurie turi priėjimų prie didesnių informacijos sklaidos priemonių. Su mielu noru perskaito mano straipsnį ir išgirstu tai, ko visai nesitikėjau: „Gera mintis, bet supaprastink ir tada tikrai nupirksim“. Tada prisimenu universitete girdėtus žodžius: „Rašydami įsivaizduokite, kad rašote vaikams arba seneliams“. Va. Po tokių žodžių imi galvoti, kad žurnalai, laikraščiai, televizija formuoja visus masių norus. Bet ar taip yra iš tiesų? Ar tikrai žiniasklaida formuoja masių prioritetus? O gal yra atvirkščiai?

Gal iš tiesų visuomenė formuoja žiniasklaidą, o pastaroji duoda masėms tai, ko šios geidžia. Jeigu žiniasklaida formuoja masių prioritetus, tai tiesiog reikia nustoti žiūrėti į reitingus, bet rodyti ar rašyti tai, kas iš tiesų keltų visuomenės išprusimo lygį. Uždrausti visus kanalus užtvindžiusius šokių ir dainų dešimtukus, bei laidas, kuriose pasakojama, kaip gyvena mūsų pop „žvaigždės“. Juk visa tai, mano manymu, nekelia išprusimo lygio. Žinoma, gyvename demokratinėje valstybėje ir taip toliau... Tai visuomet ir darysime tai, ko nori masės. O ko iš tikrųjų nori masės? Masės – tai mes visi, kurie nieko nenorime keisti arba laukiame, kada Paksas padarys rytojų geresnį. Dar reikia prisiminti, kad beveik visa žiniasklaida siekia pelno, vadinasi, nelabai žiniasklaida formuoja masių norus – ji tiesiog siekia pelno ir daro tai, už ką gauna pinigus.

Tai gal vis dėlto masės formuoja žiniasklaidą? Juk jeigu masės nežiūrėtų visų nieko vertų laidų ar neskaitytų nieko vertų straipsnių (kaip šis), žiniasklaida negautų pelno ir turėtų ieškoti kitų būdų, kaip įtikti masėms. Pagalvokime: daugelis juk emigruoja į kitas valstybes kelti jų ekonomikos lygio, o išvažiuoja darbingiausi, gi nevažiuoja vaikai ir seneliai. Gal todėl universitete taip ir sakė – rašant reikia įsivaizduoti, jog rašai vaikui ar seneliui... visi kiti juk dingsta iš Lietuvos. Aš irgi galėjau dingti į kokią Angliją, bet tėvai man įskiepijo meilę tėvynei ir norą keisti ją į gerąją pusę. Keista ar ne?

Taigi kas ką formuoja? Tikriausiai ir viena, ir kita pusė apylygiai formuoja viena kitą. Belieka dirbti ir kantriai laukti, kol sugebėsime pakelti save aukščiau dabartinės situacijos. Kaip tai galime padaryti? Gal nustokime norėti būti bankininkais ir vadybininkais, o užsimanykime ko nors labiau susijusio su kultūra? Tarkim studijuoti menotyrą ar kokį kitą dalyką... Bet, žinoma, baigęs menotyrą ar istoriją sotus nebūsi. Sotus galėsi būti tik tada, kai valstybės valdžia nuspręs daugiau dėmesio skirti kultūrai ir mažiau dėmesio pinigų plovimui, pasitelkiant kultūros renginius...

Kadangi mano skrandis groja maršus, aš sutinku supaprastinti savo tekstą, kad tik jį nupirktų. Juk valgyti noriu, o dar ir Šliogerio knygą nusipirkti reikėtų. Gal aš nesu tas, kuris gali kelti kultūros kartelę, nes aš iškeičiau savo vertybes į duonos kąsnį. Bet sotus aš jaučiuosi darbingesnis.

Vienas, du, trys... Prabusk, Ignai, prabusk. Nieko neišeina – tai ne sapnas.

Ignas Juškevičius

Nuotrauka pasiskolinta iš www.thomasfuchs.com

Žymos: masės, redaktorius, straipsnis, uždarbis, žiniasklaida, žurnalistas Temos: Miestas, Straipsniai.

4 komentarai(ų)

jignas

1 Atsakyti

hmmm.. klausimas tai gan paviršutiniškai gvildenamas, nes pasidomėjus pamatai, kad žmonių sąmonę tai netgi tikslingai kai kurios žiniasklaidos priemonės formuoja. Lietuva nėra išimtis, bet taip pat mes nesam išimtis ta ptasme, jog esam vartotojiška visuomenė ir tada tokie “pigūs” ir “greiti” produktai, kurie neturi išliekamosios vertės mums tinka, nes jie savotiškai patogūs, neįpareigojantys ir t.t. kaip ir ta knyga lentynoj – ją perskaityti reikia laiko, o va prabėgom galima perskaityti šimtus straipsnių internete, pakomentuoti ir toliau bėgti kažkur.. :)

Rensia

2 Atsakyti

tai taip, žmogus padaras tingus, dažniausiai renkas tai, kas patogu ir greita, bet jei vietoj sukramtytos saldžios tyrelės paduotum obuolį, žiū gal ir pats sugebėtų kažką daugiau negu nuryt.

rrr

3 Atsakyti

as manau, kad uzspringtu…

N.K.

4 Atsakyti

…straipsnio mintis ganėtinai įdomiai ir patraukliai aprengta, nors ir nesu spalvingų sąvokų “stilistas”, tad nesinorėtų gilintis ir analizuoti masių prigimties, ko mano galva, pats autorius sąmoningai ir privengė čia daryti, tačiau autorius taip drąsiai atvedė prie tokio painaus kelio tą vargšą, paimtą iš minios ir neparodė jokio teigiamo orientyro, kuriuo vadovaujantis būtų galima, neperžiangiant sveiko proto ribų, pasirinkti “teisingą” kelią ir kurio dėka žmogystos išprusimas būtų tobulinamas ir auginamas nereaguojant į jokius pokyčius, kurie veikia ne tik Mases bet ir patį Elitą…

Vardas

El. paštas (nebus rodomas)

Atšaukti atsakymą?