Kaip manote, iš ko padarytas miestas? Iš namų, gatvių, aikščių, apšvietimo stulpų, parkų, daugelio nepažįstamų, vienas kitam nerūpinčių žmonių? O gal greičiau – iš miesto legendų ir kolektyvinių įsivaizdavimų apie ypatingas vietas, savitas, prisiminimais ir istorijos atplaišomis pripildytas erdves? Mano miestas – ne plytų ir asfalto variacijos, o save suvokianti ir įvairiais ženklais erdvėje įprasminanti bendruomenė. Todėl kasdien vaikštau ir dairausi, fiksuoju naujai pasirodančius ženklus ir klausau, ką jie man, Tau, mūsų miestui šiandien nori papasakoti.

Skirtingi žmonės savy nešiojasi skirtingus demonus, kuriuos skirtingais būdais išleidžia pasiganyti miesto erdvėse. Tokių demonų palikti įspaudai varijuoja nuo bereikšmių teplionių iki tikrų meno kūrinių. Apie pastaruosius, kuriuos vadinu gatvės poezija ir norėčiau pakalbėti, o tiksliau – pasidalinti pabraidymų po Vilniaus pusnis su fotoaparatu rezultatais. Džiuginančiais, nes mėgstu džiaugtis, kad mieste vis dažniau aptinku ryškiaspalvių ir daugiaprasmių (svarbiausia – apskritai prasmingų!) ženklų.

Gatvės ženklai, kuriuos mėgstu labiausiai – tai pasikartojantys, apgalvoti pranešimai, kuriuos būtų galima pavadinti gatvės meno serijomis. Pavyzdžiui, nuo šio pavasario vis už akių kliūvančios, ypatingai baltas senamiesčio bažnyčių sienas pamėgusios aguonos. Sustoji ir kokį trečdalį minutės nekvėpuoji nuo tokio kontrastų subtilumo:

Šv. Mykolo bažnyčios tvora, 2009 m. pavasaris

Šv. Mikalojaus bažnyčios tvora, 2010 m. žiema

Tiesa, aguonom kartais pasidabina ir paprasti pastatai, ne vien bažnyčių tvoros. Tyčia ar netyčia, dargi susikomponuoja su žavingu Koldun darbu:

Einame tolyn ir vienoje tarpuvartėje užtinkam kažkur matytą veidrodinės technikos variaciją. Paprasta ir genialu. Autoriai – Oila ir Isae.

Už poros žingsnių sutinku dar vieną Vilniaus tarpuvarčių poezijos egzempliorių. Ir be jokio menkinamojo atspalvio. Mieste nėra menkos erdvės, čia juk bet kuri tarpuvartė gali būti nuspalvinta akimirkos nuotaikomis ir idėjomis, įprasminta kaip man, Tau, mums ypatinga vieta, kur norisi vėl ir vėl sugrįžti, galbūt netgi labiau nei į kokį meno muziejų:

Ir maršruto pabaigoje… nuoširdus patarimas nekantriems, bet pretenzingiems gatvės „menininkams“. Šalia gigantiškos ir neįdomios freskos, nevertos foto juostelės dėmesio. Komentaras už ją kur kas prasmingesnis:

P. S. Dėmesio dėmesio! Skelbiu nežinomo asmens (o gal asmenų?), pastaraisiais metais kūrusio (ir tikiuosi dar kursiančio) mano mėgstamiausio gatvės žvėriukų – „Stryt animals“ – serialą Vilniaus gatvėse, PAIEŠKĄ! Labai norėčiau jį / ją / juos pakalbinti – moksliniais ir visuomenės švietimo tikslais. Būčiau labai smarkiai dėkinga, jei atsilieptumėte: parašytumėte laišką į fluxus [at] e17.lt .
Viltingai ačiū!

Pabaigai prisiminimas apie praėjusią vasarą trumpai, užtat pačioje Vilniaus senamiesčio širdy, Pilies gatvėje, gyvavusį gatvės žvėrį:

Kas pasakė „miau“?..

Veronika Urbonaitė

Žymos: gatvės menas, gatvės poezija, gatvės ženklai, menas, miestas Temos: Menas|2D, Miestas, Straipsniai.

2 komentarai(ų)

valerijus

1 Atsakyti

Apie gatvės žvėrių dresūrą, man atrodo, galėtų būti ką nors girdėję fotolog.com/bigband/about

zylute

2 Atsakyti

išlauktas, išjaustas, jaukumoj užaugintas šitas straipsniukas. Šildo apniukusiais rytais :) ačiū

Vardas

El. paštas (nebus rodomas)

Atšaukti atsakymą?