Šį kartą skaitytojų dėmesiui siūlau tekstą, kuriuo neseniai šmėstelėjau akademiniame pasaulyje. Buvau pakviestas, todėl dalyvavau mokslinėje konferencijoje, ir skaičiau ten pranešimą. Tiesa, gali būti, kad manasis pasisakymas labiau priminė performansą, nei pranešimą. Bent jau taip teigia kai kurie konferencijos dalyviai. Šiaip ar taip, žemiau pateikiu visą skaitytą tekstą. Pranešimą iliustravau skaidrėmis — jas galite pamatyti spausdami ant kvadratėlių tekste.

Besimokydami skaityti, dėliojome raidę prie raidės ir tarėme žodžius. Tik ištarę, suprasdavome, ką perskaitome. Vėliau, kai jau įgudome, pradėjome skaityti žodžių netardami, mintyse. Skaitydamas mintyse šiais laikais nieko nenustebinsi, tačiau seniau šitaip sugebėti atrodė keista mistika. Kai raštingų buvo nedaug, dar mažiau buvo tokių, kurie galėdavo skaityti netardami balsu.

Recenzentė, kuriai prieš publikuodamas duodu paskaityti savo rašinėlius (šitaip siekiu apsidrausti, kad neparašysiu ką nors visai į lankas), šį tekstą įvertino kaip savaime suprantamą. Tai, ką parašiau, esą aišku savaime, todėl neaišku, kam aš tai rašąs. Tačiau juk kas vienam savaime aišku, nebūtinai ir kitam taip pat. Tikiuosi, kad tarp tų kitų ne tik aš, bet ir dar bent vienas kitas skaitytojas…

Kiekviename žingsnyje ji visai ne todėl, kad būtume ją be galo įsimylėję, todėl visur, kur tik eitume, ją matytume. Nors, ką gali žinoti, gal būna ir tokių, be galo įsimylėjusių. Ja pasiremiame, jos dėka žinome kur eiti, ką veikti, netgi kaip (ir ar) kvėpuoti. Ji visada šalia ir su mumis. Ji visur, nes be jos tiesiog negalime.

Tokiu metų laiku, kai ir miestas, ir internetas, ir IQ ištuštėję, labiau pritiktų rašyti apie saulę ir jūrą, o ne apie batus ir koncepcijas. Gal būt taip ir būčiau padaręs, jei ne atsitiktinai per LTV pamatyta laida — menų varžytuvės, „Art-o-thlon“. Kuo tai ne proga pasiduoti savo pomėgiui paspekuliuoti menų tema?, — pamaniau. Metas gal ir netinkamas, bet proga pavarginti skaitytoją savo teiginiais ir išveždžiojimais yra!

Vienas pagrindinių užsiėmimų filosofuojant — aiškintis žodžių reikšmes, kas kaip tam tikrus žodžius supranta. Šiuolaikinis filosofijos profesorius paprastai yra didelis žodžių žinovas. Rengiamos ištisos mokslinės konferencijos, rašomos disertacijos siekiant pasiaiškinti, ką vienas ar kitas žodis reiškia. Netgi ne ką reiškia pats žodis. Neretai tokia tema būna ir disertacijai per plati. Labiau pritinka ir dažniau aiškinamasi, kaip vieną ar kitą žodį suprato tas ar anas filosofijos autoritetas.

Jei būčiau atsitiktinis į šį tinklaraštį užklydęs internautas, man būtų visai įdomu sužinoti, ką jo autorius mano tokiu gana esminiu klausimu. Žinoma, nesitikėčiau čia sužinoti nieko nauja, bet akimis permesčiau. Juk iš atsakymo į tokį klausimą turėtų daugmaž paaiškėti požiūris į šią išminties meilės discipliną. Taptų aiškiau, ar ateityje verta skaityti šio autoriaus postringavimus. Ar čia galima tikėtis ko nors įdomaus? O gal atsiversti šią skiltį tolygu tuščiai gaišti laiką?

Pradėdamas nuo pagrindinių dalykų, pagrindų, neprašausi. Nors pradedu ne nuo pačių pačių pagrindų, aptarimo kas yra visko pagrindas, bet nemanau, kad dėl to būčiau mažiau nuoseklus. Sužinoti, kas labiausiai kliudo (kas yra pagrindinis kivinklas), irgi svarbu. O ir visai tikėtina, kad, tai sužinojus, bus galima geriau nujausti ir kas labiausiai nekliudo, t. y. padeda, o gal tai ir yra tasai visko pagrindas?

„Man dabar priklauso LNK, ir ką gi man dabar daryti su ja?″ — maždaug taip dabar turėčiau jaustis. Ir bent akimirką pasijutau.

Tiesa, ar dar kas nors prisimena tą dainelę? Tiems, kurie neprisimena, primenu — taip kadaise uždainavo vieni televizijos eterio gavę kultūros fronto veikėjai.

Ką veiksiu su savo eteriu (na, juk visi sutinka, kad IQ’o skiltis — tai irgi eteris), aš iš esmės žinau. Vienus varginsiu, kitus džiuginsiu vieniems nuobodžiais, kitiems įdomiais savo įrašais. Žinoma, rašysiu tik įdomiai — ir tik tiems antriesiems.