Anksti, apie aštuntą prieš vidudienį, ir išlydėdami Oskarą į darbą, palikome savo laikinuosius nakvynės namus. Žemyn nulipus laiptais sutikome linksmuosius ispanus, iš šokių aikštelės ant namo stogo, pasimojavome, pasisveikinome ir pasakėme, kad jau išvažiuojame. Tie labai nusiminė. Nesupratau, kodėl jiems pasidarė liūdna. Galbūt čia tas karštasis pietiečių temperamentas ir pasimojavimas rankomis, geriant viskį padarė mus neišskiriamais draugais?

Ketvirta kelionės diena veikiausiai buvo pati ramiausia iš visų. Todėl ir įrašas bus nepadoriai ramus. Ir trumpas.

Pagaliau šauniai išsimiegojome. Pabudome apie pirmą dienos. Tiesą sakant, manau, kad būtume parpę ir dar ilgiau, tačiau buvome pažadinti sunkiai pakeliamo ispaniško vidudienio karščio.

Pirmiausiai norėčiau papasakoti apie ispaniškus pusfabrikačius. Konkrečiau – picas. Jos nuostabios!

Atsikėlę ir atlikę būtinąsias higienos procedūras, palikom palapinių miestelį ir autobusu, už vieną eurą trisdešimt centų, iš kempingo „Trys žvaigždės“ nuvažiavome į centrinę Barselonos dalį. Šio ryto tikslas buvo susirasti savo hostą, vardu Oskaras. Momentinį planą sėkmingai įvykdę, ir šiek tiek paklaidžioję, pasivažinėję kelių skirtingų numerių metro, sutikome jį stotelėje „Fontana“.

Oskaras su drauge gyveno milžiniškame bute su terasa, Barselonos senamiesty, viršutiniam namo aukšte, todėl po nakvynės prie jūros ir miego mažoje, „nešiojamoje“ palapinėje – tai atrodė it rojus. Laikinojoje gyvenimo vietoje radom ir du keliautojus: austrę Janiną ir amerikietį Džeką. Pas Oskarą tarėmės gyventi dvi dienas, tuo tarpu kitų couchsurferių laikas turėjo baigtis kitą rytą. Surūkėme taikos pypkę, pasišnekučiavome ir sutarėme su Janina ir Džeku po keleto dienų, kai baigsis „mūsų laikas“ susitikti tame pačiame, mūsų jau patrintame kempinge, mat jie, kaip ir mes, konkrečių planų savo kelionei neturėjo.

Pradėsiu nuo tos vietos, kurioje pirmąjį įrašą baigiau. Papasakosiu, kaip sekėsi miegoti paplūdimy: sekėsi blogai. Naktį sušlampantis smėlis sudrėkino mūsų kilimėlius, todėl, mieli skaitytojai, jūs turbūt įsivaizduojate, kaip gali būti nemalonu gulėti pučiant smarkiam jūros vėjui, aplink galvą pirmyn-atgal važinėjant smėlio lyginimo mašinoms ir zujant pėstiesiems ir ratuotiesiems vagims.

Daug girdėjome apie Barselonos vagis, plėšikus ir kišenvagius, bet kad bus taip baisu – neįsivaizdavome. Vos tik bandydavom prisnūsti, iškart, it grifai aplink maitą, apie mus ratus pradėdavo sukti keli važiuoti – dviračiais arba pėsti – kantrybe apsiginklavę plėšikai. Ačiū Dievui, kad jie buvo baikštūs ir pradėjus garsiai kalbėtis arba kilnoti rankas ir kojas, pastarieji paprasčiausiai pabėgdavo.

Dienoraščius skaityti labai įdomu. Ypač, jeigu dienoraštis apie kelionę, ir dar, jis rašytas kažkieno kito, o ne Jūsų. Įteikiu  savo prisiminimų, iš praėjusios vasaros kelionės į Kataloniją, ciklą. Prieš akis – nuoga  tiesa iš apsirengusio keliautojo lūpų.

Ankstų rytą mes jau sėdėjome traukinyje, pakeliui į Vilnių. Ne, ne taip. Pradėsiu nuo to, kad dabar vėlus vakaras, aš sėdžiu lauko kavinėje, prie pat Barselonos paplūdimio ir geriu sangriją.

Sunku rašyti, nes šviesos aplink – ne per daugiausiai. Pasakoju viską nuo pirmų kelionės minučių: Ankstų rytą mes jau sėdėjome traukinyje, pakeliui į Vilnių. Daug anksčiau, kai tik pradėjome planuoti kelionę, nusprendėm, kad atgal grįšim autostopu.