Visiškai ne tyčia, ne dėl pozos, net ne kad būčiau pagaliau pabūgęs griežtų ir/ar teisingų komentarų, ir jau, ginkdie, tikrai ne dėl to, kad blogosferinės šlovės našta man būtų tapusi nebepakeliama, o tik — dėl forsmažorinių aplinkybių (naujas kompas? sena dienotvarkė? daugiau fotoarchyvų? mažiau tekstų? ilgai laukta [Kūrybinė] krizė?? nelauktai pasitrigubinti reikalavimai sau ir tekstams?) pastarąsias keletą savaičių vis tebeneparašęs į šį mūsų gerb. tinklaraštį, ir štai atėjus dar vienos savaitės zenitui, kai vieni pabyra per Lietuvą, kiti — per senamiestį, treti — šiaip, na o pats, vis dėlto prigulęs prie stilistinių ir lingvistinių figūrų varstoto, jau, jau, rodos, beveik pagaliau bepasiekdamas naujo reikšmingo įrašo,

Lietuviškos kabutės yra tokios:

„Aušra“

Jų kodai pagal „Windows’us“
(renkami laikant nuspaustą klavišą Alt):

atidaromųjų — 0132
uždaromųjų — 0147

Tokiu įrašu/postu, aišku, neatsakingai rizikuoju užtraukti šitam garbiam tinklaraščiui abejotiną specializuoto Kalbos Praktikos Patarimų kromelio šlovę — o iš tokio jau žmogus juk nė nesitikėk jokios prakilnesnės, ne vieną jautresnę dūšią užgaunančios, publicistikos…

Bet — didmiestuomenės interesas pirmiau: žemiau minėsimas kalbos vartosenos reiškinys yra pernelyg svarbus ir pernelyg dažnai vartojamas iškraipytai.

Be to, nereikia iš pat ketvirtadienio perdėm ilgų, perdėm publicistiškų skaitalų…

Taigi glaustai pagvildensiu, pareklamuosiu lietuvių kalbos, ypačiai jos gramatikos, perlą, ir jo taisyklingą pavidalą.

Šisai įrašas/postas — tikrai nerutiniškas, nekassavaitiškas, nebūtas… Dabar ir viso gerb. mano tinklaraščio formų ir raiškos įvairovė — nenuneigiama. Visai kitas lygmuo. Juk vienas dalykas berašinėjant pacituoti save ar kokį interneto straipsniuką, kitas — nupeistinti visą radijo laidą…

O ir pati laida — tai pašnekesys su pačiu liet. kalbos mokslo (ypač k. kultūros) žymūnu dr. Aldonu Pupkiu. (Šnekėta per Žinių radiją; tema „Lietuvių kalbos padėtis dabartinėje visuomenėje“.) To jau tikrai šiukštu negalima pražiūrėti anei praklausyti!

Atsižvelgdamas į gausius nuoseklių skaitytojų reikalavimus rašyt trumpai, aiškiai ir dviem trim sakiniais, o ir bepaisydamas bent jau Kaune tvyrančios pavasariškai džiazuotos atmosferos, trukdančios atsiskleisti pasimėgaujamojo skaitymo nuo ekrano malonumui, šį pavasarišką džiazuojantį penktadienį, sakau, imsiu ir ryžtingai susiėmęs išvengsiu ilgų teorinių pagraudenimų, egocentriškos beletristikos ir epistoliarikos…

Čia senas, bet, deja, tikėkimės, vis dar ak!tualus pagraudenimas iš seno, 2006 m. birželio 4-osios, laiško…

* * *

„Ir, beje, man visgi l. įdomi būtų Jūsų nuomonė apie „Animalrights.lt“.
(Veganė Ieva V.)

Jau galiu nurodyt didelę ir tradicinę kalbinę bėdą: vegan receptai. Tokie dalykai — lietuvių kalbos paneigimas (o ir kaip ir įžeidimas kai kuriems, malonu susipažinti, lietuviams, nesigėdijantiems savo kalbos). Juk ne ital valgiai, prancūz virtuvė, cepelin receptas…

2009 m. balandžio 19 d.

Šiaip jau pats giluminis ir esminis kalbos klaidų lygmuo dažniausiai ir būna nelogiškumas.

Šiaip jau neretai ištaisyti gramatiką, bet nepataisyti logikos parametro — tai nelabai ir ištaisyti…

Šit žymioji klaidinga frazė „ačiū labai“… Žmoniškai lietuviškai būtų — „labai ačiū“. Bet pabandyk taisyti ne mechaniškai, o pagal kontekstą, ir paaiškės, kad 96 procentais atvejų tas kontekstas būna be jokio „labai“. Trumpai tariant, klaidingasis „ačiū labai“ dažnų dažniausiai reiškia visai ne „labai ačiū“, o tiesiog „ačiū“. Na o dabar papostringausiu…

2006 m. sausio 9 d.

Supratau, kad iš aklos neapykantos viskam, kas susiję su tarptautinėmis verslo institucijomis, intelektine nuosavybe ir europine integracija, aš ilgai ir nepagrįstai griežiau dantį ant SIEMENS ARENOS — ypač jos rašybos, skyrybos, rinkodaros, viešųjų ryšių ir apskritai sėkmingų verslo sprendimų.

Laimė, ką tik patyriau nušvitimą ir supratau, kad, vadovaujantis geranoriškumu ir žvelgiant be išankstinio nusiteikimo, paaiškėja, jog solidžių tarptautinių verslo kompanijų (kaip žinoma, investuojančių ir kuriančių darbo vietas) prekių ženklai nė kiek nenusižengia netgi įmantriausioms kalbininkų užgaidoms!..

Rašyti brūkšnelį vietoj brūkšnio — apmaudus nesusipratimas, atsiradęs kompiuterinės leidybos akmens amžiuje.

Lietuvių kalbos rašyboje esama trijų brūkšninių ženklų.

Brūkšnelis  -
ALT ir 045 („Windows’ų“ kodas), o šiaip renkamas tuo brūkšniniu raidžių klaviatūros klavišu

Minusas  –
ALT ir 0150; angl. en dash.

Brūkšnys   —
ALT ir 0151; angl. em dash.

„Lenkai kilmininke drąsiai prideda galūnę: „Londyński smog u Moneta / Widoki z Londynu namalowane przez Claude’a Moneta [...]“, — anų 2006-ųjų rugpjūčio 11 dieną parašė man kažkoks km. Darius Kilinskis, kuris, nors tėra tik paprastas komputerastas, inžinierius, gitaristas, kompozitorius, filosofas ir kino kūrėjas, geriau negu 88 proc. Lietuvos filologų suvokia lietuvių kalbos esmę: lietuvių kalba negali be galūnių. Na o štai daugmaž ką ta tema tada papostringavau…