Pirmą kartą Vilniuje įvyko originalių idėjų pristatymo vakaras – „Pecha Kucha“. Renginys atplaukė Nerimi iš Kauno, nuo šiol vadinamu meilės miestu, kur pirmą kartą „Pecha Kucha“ įvyko dar praėjusių metų gegužę. Tiesa, teko girdėti, kad intencija surengti „Pecha Kucha“ Vilniuje buvo dar gerokai seniau nei tai padarė laikinosios sostinės žmonės.

Yra žmonių neabejingų visokio plauko gyvūnėliams. Gerai, kad jų yra, galėtų būti ir daugiau, mažiau būtų išmestų ir niekam nereikalingų. Tačiau dabar ne apie tai, o apie mažus ir pūkuotus, rainus ir ryžus, bet jau mokančius šnypšti ir visaip kitaip save ginti. Na, kiek išeina. Sunku nesižavėti, norisi švelniai pakankinti, paglostyti ir pažaisti. Dar egzistuoja toks viešas noras: kad tik jie niekad neužaugtų. Smagi, šilta, pūkuota ir miela trijų pajodžargų fotosesija. Skanaukit!

Mažytis ir labai jaukus blusų turgelis kiekvieną mėnesį sukviečia būrį žmonių, kurie susirenka į Kauno jaunimo centrą „Vartai“ ne tik ko nors įsigyti, bet kartu pasidalinti idėjomis arba, tiesiog, smagiai praleisti laiką. O čia būna daug visko: ką tik iškeptų širdučių formos blynų, rankomis padarytų kvapnių žvakių, senų knygų, originalių papuošalų ir šiaip mielų daiktų, turinčių savo istoriją. Visa tai kainuoja – šiek tiek lietuviškų pinigų ir plačią šypseną. Kartą pabuvoję ten, žmonės dažniausiai sugrįžta vėl.

Katės – mieli, jaukūs padarėliai, prisijaukinę žmogų, švelniai prisiglaudžiantys, kai nori artumo. Raminančiai murkiantys, kai gydo šeimininką, įdėmiai žiūrintys tiesiai į akis, kai nori pasakyti, kad tikrai myli savo katiniška, tik joms būdinga, meile. Mažos didelės pūkuotos beplaukės rainos kniaukiančios murkiančios padūkusios mieguistos šį savaitgalį balandžio 4 -5 dienomis jos į Kauną sutraukė kačių gerbėjus ne tik iš Lietuvos, bet ir kitų šalių.  

Santakos parkas švenčia pavasarį! Galybė žmonių linksmai čiauškia tarpusavyje ir iš lėto žingsniuoja mėgaudamiesi šilta pavasarine saule. Vaikščiodama pastebėjau gražiųjų gulbių pulkelį. Negalėjau neprieiti arčiau. Nepasigailėjau – pamalonintos mažais batono gabalėliais gražuolės pradėjo savo tingųjį pasirodymą. Viena plaukia koją pakėlus, kitą snapą bando įkišti tarp sparnų. Na, pažiūrėkite patys.

Tęsinys. Pradžia -  ČIA.

Vėliau kažkuris iš jo buvusių svečių papasakojo, kad jis išvažiavo metams į Britaniją, kur įsidarbino vištų auginimo – ir pjovimo, kaip ji suprato iš perkreiptos pašnekovo šypsenos – kombinate šiaurinėje šalies dalyje. Jo kambaryje laikinai gyvenantis pusbrolis žadėjo padengti skolas. Kaip jis kapos galvas vištoms, jis gi vegataras – nuoširdžiai nusistebėjo ji. Pašnekovas patikino, kad vištos švelniai žudomos elektra, o be to, turėdamas tokias skolas už butą jis neturi didelio pasirinkimo.

Jis mėgo dėvėti raudonus marškinius ir niekada neplovė grindų. Ypač virtuvėje, kur vos pajudinus kokį rakandą ant apdulkėjusio stalo šmirinėdavo tarakonai. Tarakonai atėjo iš kaimynų, tikino jis atsainiai rūkydamas lovoje, kurią per vieną iš vakarėlių sulaužė pernelyg gausūs svečiai.

Taip pat iš kaimynų neretai ateidavo vaikai: prašyti dėdės paskolinti magnetofono ar pavaišinti cigarete. Ryte, kai svečiai miegodavo bet kaip sukritę ant svyruojančios sofos, o šeimininkas snausdavo miegmaišyje ant grindų, pasigirsdavo keistas šnaresys: tarsi tarakonai per naktį prisiėdę ūkinio muilo – maistas šaldytuve ilgai neužsilikdavo – būtų išaugę iki pelių dydžio ir surengę rytinę rikiuotę mažyčiame prieškambaryje tarp svečių batų.

Tačiau pabudęs galėjai pamatyti, kad tai ne tarakonai bėgioja, o juda prieškambarį nuo kambario skirianti medinių pagaliukų užuolaida. Pro juos atsargiai įlįsdavo išbalusi ir blyškiai pilkomis purvo dėmėmis pasidengusi vaiko ranka ir tyliai padėdavo ant stalo senutį juodą magnetofoną rūpestingai susuktu laidu. Kaimynai, tiesa, irgi niekada neplovė grindų. Dar daugiau: jie neišnešdavo šiukšlių.

Česlovas Gabalis niekada nebuvo mano klausomos muzikos „dievukas“, bet kai pakvietimas į jo ir grupės „Pelenai“ koncertą atsidūrė mano rankose, nutariau surizikuoti. Ne kasdien juk galima pasiklausyti lietuviškosios Bryan Adams versijos.

Kai įėjau į salę, kurioje turėjo vykti koncertas kiek nustebau, nes joje nebuvo ypatingai daug žmonių. Gal dėl vėlyvo vakaro, o gal dėl ištuštėjusių piniginių į koncertą susirinko tik patys ištikimiausi gyvai atliekamos muzikos gerbėjai. Prie durų į salę visus pasitiko dvi būtybės, kurios iš pradžių priminė pasimetusius vaiduoklius, o po to paaiškėjo, kad tai mimai.

Šurmulingai, pasipuošęs riestainių karoliais ir verbomis, linksmai trypdamas pagal kapelų atliekamą muziką šiemet per Kauną pražygiavo Kazimieras. Jis buvo itin dosnus, nes miestiečiams ir svečiams padovanojo įspūdingą mugę. Kadangi ji šurmuliavo praktiškai visame miesto centre, tai jos išvengti niekaip nepavyko. Tiesą pasakius, tai ir laukiau aš jos ištisus metus, nes vienoje vietoje pamatyti daugybę tautodailininkų darbų, paragauti ekologiškų produktų, išgirsti kapelų atliekamos muzikos ir įsigyti rankų darbo grožybių, buvo viena iš mano šiųmetinių svajonių.