Sėdžiu tamsiame kambaryje ir įsijautusi googlinu Podgoricą ir Belgradą. Gegužės vidurys, neįsivaizuojamai šilta, į kambarį pro pravirą langą liejasi minkšta šilta tamsa ir girdisi bažnyčios bokšto laikrodis. Skamba dvylika kartų, aiškesnio ženklo, kad jau vidurnaktis, ir būti negali. Labai poetiška. Apie Podgoricą, Juodkalnijos sostinę, informacijos yra nebent Wikipedijos straipsniuose. Nedaug. Iš viso to, ką sugebu rasti, įsivaizduoju, kad Podgorica – mažytis miestas su keliomis gatvėmis, baisiai karštas, nelabai senas, įklimpęs į skurdą ir apsuptas kalnų. Labai juokinga, nes net www.montenegromaps.yu sostinės žemėlapiu nesidalina.

Taigi buvau Vienoje.  Ir dar buvau Viroviticoje. Duodu ranką nukirsti, na gal bendriau rankos nesiūlysiu, bet mažojo piršto nagą – drąsiai, kad ten dar nedaug kas buvo. Ir teisingai, nėra ko ten, į tą Viroviticą, važiuoti. Mažas miesteliukas Kroatijos pasienyje su Vengrija. Visiškai nieko įspūdingo. Trys gatvės, apgriuvęs dvaras ir kavinės, kuriose gali nusipirkti kažką panašaus į kebabą, o žmogus, spaudantis muzikinio centro mygtukus „play“ ir „fw“ yra vadinamas didžėjumi.

Apie 10 val. Išaušta dar gan vėsus, bet saulėtas rytas. Pajuntu, kad kojų pirščiukai šilti. Koks tai geras jausmas! Keliamės, dalinamės atsivežtą apelsiną, nusirengiam drabužių perteklių ir einam pasižiūrėt, kaip viskas atrodo dienos šviesoj. Visų pirma, labai daug vietos. Takeliai apdėlioti akmenimis, prie jų sustatyti mikroautobusiukai, kuriuose eko žmonės ir gyvena. Pradėtas statyti namukas, dar tik griaučiai. Pora senų traktorių, mediniai stalai ir suolai. Vakarykštė laužavietė dar rūksta, prie jos priešais saulę voliojasi šunys ir jų šeimininkai. Niekas niekur neskuba. Pasižiūrim, kaip atrodo virtuvė – tai namukas su dviem sienom. Eko žmonės pasijuokia, kad pieno su kanapių sėklom jau nebėra. Tai ką, liksim nevalgę.

Vaikinas su gitara pradeda groti La Cucaracca. Visi, ypač italai, sujunda, puola šokti aplink laužą ir baisiai garsiai rėkti, t.y., dainuoti. Tvyrojusi keista nemaloni atmosfera trūkinėja, eko žmonės, pasirodo, nėra užsidarę savo eko kiaute, jie malonūs ir iš širdies linksminasi. Nikola papasakoja, kad vyras, grojantis gitara, yra profesionalus muzikantas, ilgai koncertavęs su gan žinomais Italijos atlikėjais, vėliau viską metęs ir apsigyvenęs toli nuo viso pasaulio. Marco. Stebuklus gali daryti su gitara, sako Nikola ir pašoka „čiabuvių šokį“.Visi atvykėliai tiek kvatojasi, kad vos į laužą nesukrenta. Jam ir pačiam smagu. Sumąsto papasakoti man dar daugiau apie savo gyvenimą. Gal tau įdomu, kaip mes čia gyvenam?

Sugalvojau. Jei kada pamiršiu, kaip gerai gyvenu, nuvažiuosiu į eko kaimą, kad prisiminčiau. Smagus atradimas man pačiai, o juk važiavau su viltimi pamatyti legendomis apipintą, populiarų ir labai šiuolaikišką hip reiškinį. Visgi tai, ką pamačiau, pranoko mano lakiausias fantazijas ir įrodė, kad lietuvių liaudis visgi buvo teisi, kai nusprendė, kad geriau kartą pamatyti negu dešimt kartų išgirsti. Bet apie viską nuo pradžių.

20.15 Pagaliau atitranzavom iki Rovinj, dailaus venecijietiško miestelio prie Adrijos jūros. Pasižiūrėjom, kaip saulė leidžiasi į jūrą už laivelių, salyčių ir namų bokštelių. Jaukiai sutemo. Kelionė į eko kaimą prasideda.

Žurnalistė Lysann Heller atvyko gyventi į Vengriją ir neapsikentusi parašė knygą „Die Paprinkantin“. Joje vokietė dalinasi įspūdžiais iš šalies, kurioje „pėsčiųjų perėjos bei šviesoforai gatvėse – tik dekoracija, o faktas, kad mieste dviratininkų nepamatysi, savaime suprantamas. Visi bandžiusieji žuvo“. Yra tiesos. Lyg pati nepastebėčiau kalvotuose miestuose, bet dar ir pažįstamas vengras Viktor įspėjo nevažinėti gatvėmis dviračiu, nes „mūsų vairuotojų žodyne žodis „dviratininkas“ tiesiog neegzistuoja“. Suprask – partrenks su visu dviračiu ir net dėmesio neatkreips.

Yra žmonių, kurie galvoja, kad muštis pagalvėmis gerai. Arba – kad labai gerai. Sako jie, juk tai taikus būdas išlieti agresiją. Nebus aukų – žuvusių ir sužeistų, o koks streso kamuojamas klerkas galės miegoti ramiau, jei savo bosui vožtels per nugarą pūkų pagalvėle.

Aš nesutinku. Kai buvau maža, man brolis pagalve sulaužė pirštą. Stengiuosi nuo tokių pramogų laikytis atokiau.

Bet pagundai pasižiūrėti, kaip pagalvių mūšis atrodo miesto centre, neatsispiriu.

Budapeštas. Balandžio ketvirtą, gražią ir saulėtą šeštadienio popietę, Ferenciek aikštėje pradeda rinktis pagalvėmis, pagalvėlėmis, pliušiniais žaislais ir kitais minkštais daiktais ginkluoti mušeikos. Lygiai ketvirtą valandą kažkas kažkam vožteli pagalve per galvą. Viskas taip ir prasideda.

Vengrija – šalis įdomi. Graži, neįprasta, stebinanti. Ir jei tik paskirtum pakankamai laiko patyrinėti Vengrijos gyvenimui, tarkim, 10 – 15 metų (galima ir daugiau, čia jau pagal asmeninį imlumą…), tai Vengrijoje tave stebintų viskas.

Įspūdinga gamta, didingi ir/ar apgriuvę miestai, 9 dešimtmečio madų besivaikantis jaunimas ir t.t., neduok Dieve, užsižiopsosi į ką nors stebinančio gatvėje. O dažniausiai turistai, iki negalėjimo prisiskaitę visokių Vengrijos gidų ir susižinoję apie istoriją ir architektūrą daugiau nei eilinis vietinis, pradeda spoksoti į senutes mašinytes.