Nors praeitą šeštadienį minėjome tarptautinę vyrų dieną (lapkričio 7d.), tačiau savaitgalis Kaune buvo skirtas moterims, lapkričio 5 – 8 dienomis vyko paroda “Moters pasaulis 2009”. Jau septintą kartą vykstančioje parodoje buvo pristatomos įvairios ekspozicijos skirtos moterims, bet tinkamos visiems: profesionali kosmetika ir parfumerija, grožio salonai, tekstilės, trikotažo gaminiai, juvelyrika, galanterija, bižuterija, madingi aksesuarai, įvairūs suvenyrai, dovanos, sveikatingumo paslaugos, maisto papildai, namų apyvokos reikmenys. Vyko seminarai, kvalifikuotų specialistų konsultacijos.

Spalio 1-osios vakarą Kauną pasiekė pirmieji Tarptautinio modernaus šokio festivalio ritmai. Oficialus atidarymas jau buvo įvykęs Vilniuje, su Ben J. Riepe trupe iš Vokietijos. Kauną pasveikino Šveicarų šokėjai, pristatydami spektaklį „100 m2” (N-14). Trupės choreografas Marcel Leemann su aktore Asuza Nishimura ant scenos kūrė sudėtingą santykių ir jausmų voratinklį, kurio galutinis taškas – mirtis. Bet kaip teigia pats choreografas, „mirtis nėra kažko pabaiga – atvirkščiai, gal tai kažko naujo pradžia, todėl pabaiga tikrai nėra tragiška“.

Šiandiena, rugsėjo 22 dieną, minimas lygiadienis, kai trumpėja dienos, primena, kad vasara baigiasi, o ausų galiukus vis dažniau pašaldo atvėsę orai. Vaikai mokyklose rašo rašinėlius apie vasaros įspūdžius, močiutės viena kitai pasakoja apie anūkų iškrėstas išdaigas vasaros metu, o miestas po truputi numeta, ir taip negausų, žalią apdarą. Šią vasarą Lietuvos miestuose vykęs „Burbuliatorius“ skyrė paskutinį savo pasimatymą miesto žmonėms rugsėjo 21 dieną.

2009 metai – Lietuvos vardo tūkstantmetis, 50-oji jubiliejinė Jūros šventė, apgaubta mažųjų ir didžiųjų laivų burėmis. Ypatingi metai ne tik šaliai, bet ir Klaipėdos miestui. Praėjusį savaitgalį įvykusi pasaulinė regata kitą kartą į uostamiestį sugrįš tik po septynerių metų, 2016-aisiais.

Gana dažnai nuotaiką gadinantis lietus šįkart šventės nesugadino. Trumpai aplaistęs miesto dulkes vis dėlto leido džiaugtis saule, nuo jūros dvelkiančiu lengvu vėjeliu ir gražiosiomis šventės puošmenomis – burlaiviais.

Aistringai skambančios serenados gražuolėms uostamiesčio lietuvaitėms, žadą atimantys dar niekada neregėti ryškiaspalviai kostiumai, energingi gatvėje šokančių senjorų šokiai ir minios zujančių laimingų žmonių. Štai taip penkias dienas Klaipėdoje šėlo laisvi ir taikūs europiečiai 46-ąjį kartą vykusioje “Europiadoje”.

Robin Schwartz fotografijose – jo dukra Amelija fantazijų pasaulyje. Fantazijose, kuriose su žmonėmis kartu gyvena ir gyvūnai. Čia užfiksuota reali draugystė. Gyvūnai visuomet buvo svarbi menininko gyvenimo dalis. Jie vaizduojami nebūtinai kilniai, bet kaip mūsų visų dalis. Šios menininko fantazijos nesurežisuotos. Tiesiog toks jų gyvenimas – neatsiejamas nuo kelionių ir gyvūnų. O tokios vaikystės, kokią turi Amelija – galima baltai pavydėt. Kuris vaikas nenorėtų priglusti prie dramblio, pajodinėti su arkliu ar augti tarp gausybės įvairiausių gyvių rūšių.

Septintą ryto netikėtai atsidūrę Honkongo centre ne iš karto atspėtumėte, kad esate Azijoje. Apytuštės švarutėlės gatvės, gaivus ryto oras dar tik pradedantis šilti nuo dangoraižiuose atsispindinčios kylančios saulės – viskas kaip pačiose vakarietiškiausiose stiklo ir betono džiunglėse.

Viskas gyvenime grindžiama asociacijomis. Tik šios asociacijos kiekvienam skirtingos. Vienam braškės – tai romantika, kitiems – nepakenčiami sodo darbai. Pavasaris asocijuojasi su šiluma, saule, visokiausiais spalvingais žolynėliais, kažko naujo pradžia. Norvegija su fiordais, miestas su kamščiais ar aktyviu kultūriniu (ir ne tik) gyvenimu. Su kuo asocijuojasi fotografijų ciklo pavadinimas „Ūkų krantinė“, jei dar nesi matęs, kas ten įamžinta? Tai subjektyvu, tačiau man prieš akis iškyla apniukęs Londonas. Šlapias, drėgnas, nešvarus, kaip iš Čarlzo Dikenso romano „Oliveris Tvistas“. Realybė kitokia, šiuo fotografijų ciklu Vytas Karaciejus įamžino Klaipėdą. Gal panašumu šiek tiek ir yra?

Kauno fotografijos galerijoje šį penktadienį buvo atidaryta Monikos Požerskytės ir Romualdo Požerskio paroda „Degantis žmogus“, kurios metu galima ne tik apžiūrėti Nevados dykumoje vykstančio alternatyvaus meno festivalio akimirkas įamžintas fotografijose, bet ir pamatyti apie šį renginį sukurtą filmą. O renginys išties šokiruojantis. Abejingų jam nebuvo. Tarp gausiai susirinkusių lankytojų girdėjosi visokiausių nuomonių: vieni šlykštėjosi, kiti jau planavo keliauti ir patys visą tai pamatyti.

Tikriausiai kiekvienas žmogus turi savo miestą, kuriam jaučia ypatingą prieraišumą, sentimentus bei visokiausius kitokius šiltus jausmus. Tai miestas, į kurį visada gera sugrįžti, kurio visi kampai ir užkampiai žinomi ir net žmonės atrodo kažkur jau matyti, tarsi būtų seni pažįstami.