Lapkritis-gruodis Nr. 18

FORUMAS:

 

Babuškos ir maršrutkos
Rasa Baločkaitė

Nuo to laiko, kai griuvo Berlyno siena, riba tarp Rytų ir Vakarų pasidarė neaiški, nenusakoma. Būta įvairių bandymų tą ribą vėl nubrėžti – pagal pragyvenimo lygį, tolerancijos, pakantumo laipsnį, vartojimą, gyvenimo būdą... Kažkas bandė pasitelkti net tualetus: esą Vakarai prasideda ten, kur bjaurumas iš gyvenimo ištremtas į parodų sales, o pats gyvenimas švarus, lyg sterilizuotas, o unitazai, cituoju Milaną Kunderą, tarsi balti lelijų žiedai...

 

Turgūs, neišnaikinamos žmonių gyvasties ir gausos deimantai
Andrius Užkalnis

Aną dieną amerikiečių populiaraus mokslo žurnale skaičiau apie nuostabų sumanymą, kuris už mokslininkų bendruomenės ribų nebuvo plačiai pastebėtas. Kalifornijoje mokslininkas Raulis Kano, žinodamas, kad primityvūs mikroorganizmai gali ilgai miegoti „žiemos miegu“ be oro ir vandens, sumanė atgaivinti juos iš vabzdžio, užkonservuoto gintaro gabale. Ir tai jam pavyko. Jis atgaivino alaus mieliagrybį, primityvaus grybelinio organizmo variantą, buityje vadinamą alaus mielėmis.
Tos mielės, konservuotos gintaro gabale, miegojo keturiasdešimt penkis milijonus metų. Jos užmigo eoceno epochoje – tada, kai Australijos žemynas atsiskyrė nuo Antarkties ir vandenynuose atsirado pirmieji banginiai. Šiandien tos mielės naudojamos gamyboje: verdamas alus, kuriame yra ilgiausiai pasaulyje išsilaikiusi gyvybė.

 

Turgus ir miestas
Egidijus Aleksandravičius

Istorikai neginčys teiginio, kad turgus per ilgus amžius buvo viena iš svarbiausių miesto vietų. Amatai ir prekyba – tai pagrindiniai miestiečių užsiėmimai, o turgus, be kita ko, dar tarnavo it arena miesto ir kaimo mainams. Galima kiek ilgiau aiškintis miesto kaip prekių sandėlio ir nuolatos dirbančių krautuvių atsiradimo aplinkybes, bet tai nepakeis centrinio, svarbiausio, judriausio, spalvingiausio senojo miesto vaizdinio – turgaus.

MIESTO ŽMOGUS:

 

Miestas yra knyga, kurią reikia mokėti skaityti
Birutė Garbaravičinė

Profesorių, urbanistą ir kolekcininką Algimantą Miškinį drąsiai galima vadinti miesto žmogumi. Ir ne tik dėl to, kad jis gimęs Kaune, Šančiuose, ir visą savo gyvenimą susiejęs su miestu. Ne vien profesinė veikla jam leido giliai panaršyti po istorinius miesto klodus. Jis dar ir kolekcininkas, surinkęs ir padovanojęs Kaunui unikalų meno ir ikonografijos rinkinį. Tūkstančiuose atvirukų – miestas ir jo kultūrinio pavidalo pasikeitimai.

GARSAS:

 

Populiarūs, nes kitokie: Davido Bowie muzikinės ir kosminės keistenybės
Arūnas Antanaitis

Davido Bowie kurinys „Space Oddity“ šiemet švenčia 40 metų jubiliejų. Būtent ši daina ženklina ir muzikanto populiarumo pradžią. Iki tol pripažinimo nesulaukusiam Bowie pasisekė, kai BBC, rengdama reportažą apie kosminio laivo „Apollo 11“ nusileidimą mėnulyje, panaudojo minėtą dainą. Ši rubrikos „Populiarūs, nes kitokie“ dalis skirta būtent Davidui Bowie – prisiminkime pirmo jo hito gimimą ir mįslingojo atlikėjo sukurto personažo astronauto Tomo keliones.

 

Tango fiesta Vilniuje
Agnė Biliūnaitė

Tango... Kaip aprašyti transo būseną, kai tvirtame vyro glėbyje piešiu savo liūdesį ir džiaugsmą ant įelektrinto milongos parketo? Kas gi tas šokis ir toji muzika, ir toji poezija, vadinama vienu – tango vardu? Kas tai – apsėdimas, epidemija, priklausomybė, nepavaldi tarpvalstybiniams karantinams ir jau šimtą metų tvyranti toje erdvėje, kuri prasiveria tarp dviejų, regis, niekuo dėtų vietovardžių: Buenos Airės ir Paryžius?

 

KINAS:

 

„Titaniko“ ekonomika
Rytis Zemkauskas

1996-ųjų rugsėjį scenaristas ir režisierius Jamesas Cameronas ėmėsi finansiškai ambicingiausio XX amžiaus kino projekto, kuris, jeigu nebūtų pavykęs, galėjo lengvai paskandinti lygiai trečdalį Holivudo – dvi kino kompanijas iš „Didžiojo šešetuko“, suvienijusias jėgas (ir viltis) šiai avantiūrai. Ironiška, kad filmas, dėl kurio drebėjo „Paramount“ ir „20th Century Fox“ vadovai bei savininkai, kaip tik ir buvo pasakojimas apie žymiausią pasaulyje nuskendusį laivą.

TEATRAS:

 

Knygos bendrija
Jurgita Staniškytė

Birželio 5 d. Kauno viešosios bibliotekos Senųjų ir retų spaudinių skyriuje įvykusi spektaklio „Apakimas“ (pastatyto pagal Nobelio premijos laureato Eliaso Canetti romaną) premjera paskatino pasidomėti, kaip šio projekto kūrėjus į bendruomenę subūrė aistra knygai, kaip jie dirbdami kartu peržengė ne vieną Lietuvos teatro tradicijos slenkstį – be režisieriaus, netradicinėje erdvėje sukūrė beveik vienkartinį įvykį, nesaistomą įprastų repertuaro ciklų. Apie šiuos iššūkius ir kalbame su spektaklio kūrėjų komanda: aktoriais Liubomiru Laucevičiumi, Goda Piktyte, Aleksandru Rubinovu, Sigitu Šidlausku ir Petru Venclovu.

 

Cirkas yra cirkas?
Goda Dapšytė

Šurmuliuojanti viduramžiška aikštė: mugėje aplink prekystalius ir gyvulių aptvarus šurmuliuoja miestelėnai, tačiau daugelio akys nukreiptos kitur – į aukštybėse ant ištempto lyno balansuojančią mažutę akrobato figūrą, kažkur netoliese ant statinės užsiropštusį ir nuolat nuo jos krintantį juokdarį, pasipuošusį spalvingais skarmalais, ar paslaptingą fokusininką. Kiti vaizdai: Vilniaus teatro „Lėlė“ scenoje senas klounas su cirko gyvenimu pažindina jaunutę blusytę ir kantriai moko ją eiti šiuo keliu, sakydamas, jog „cirkas yra cirkas“. Pirminės ir asmeniškos impresijos. Tačiau ar cirkas tikrai tik cirkas?

 

KNYGA:

 

Išbandymas gyvenimu
Eugenija Valienė

2009 m. rugsėjo 28 dieną ES literatūros premija įteikta rašytojai Laurai Sintijai Černiauskaitei. Šis įvykis paskatino dar kartą kalbėti apie šios autorės kūrybą, tiksliau, apie paskutinį jos romaną „Benedikto slenksčiai“ („Alma littera“, 2008), sulaukusį nemažo skaitytojų dėmesio ir refleksijų.

 

Fotosofijos salos
Egidijus Aleksandravičius

Kinų vertybių skalėje žmogus, gebėjęs sukurti ir įdaiginti rašte hieroglifą, yra laikomas išminčiumi. Vakariečių mąstymo tradicijoje hieroglifą atstojo žodis, filosofijos terminas, savo laiką ir kontekstą praaugusi metafora. Ne veltui Friedrichas Nietzsche save pirmiausia laikė filologu. Lietuvių filosofijos tradicijoje bene vaisingiausiu žodžiakaliu tapo Arvydas Šliogeris, kuris savo originaliais raštais ir sunkiasvorių Vakarų filosofijos knygų vertimais toli pastūmėjo mąstymo ir kalbos horizontą. Nuo filotopijos iki fotosofijos – kas nors pašmaikštautų.

MENAS/2D:

 

Architektūriška fotografija: nuo Las Vegaso iki Kauno
Agnė Taurinskaitė

Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenančio lietuvių fotografo Dariaus Kuzmicko darbai, sukurti pinhole technika, žavi mistiniu neapibrėžtumu. Fotografijos primena akvarelę: išbėgusios spalvos, išsitrynusios linijos, išnykę kontūrai. Ūkuose paskendęs vaizdas sustabdytas, sustingęs popieriuje ar skaitmeniniu pavidalu. Vaizdas, nužengęs iš tolimų, užmirštų, o gal niekuomet neegzistavusių prisiminimų. Taip pat šiltas pokalbis apie fotografiją, skirtingus miestus ir jų kvapus.

 

Minčių šviesotamsa, arba Vienišas pajūrio karys
Milda Kiaušaitė

Tikėti fotografija nėra lengva. Nesvarbu, stebi ar esi stebimas, stebiesi, slepiesi už fotoaparato ieškiklio ar suki ratą po rato tarp naujų fotoalbumų prikaišiotų knygyno lentynų. Seniai jaučiu, kad fotografuoti galime kiekvienas – žvilgsniu, žodžiais, klaktelint fotoaparato užraktui...

ARCHITEKTŪRA/3D:

 

Mažoji Romos imperija namie...
Sandra Kliukaitė

Tais laikais, kai didžioji Romos imperija, pasiekusi neregėtas civilizacijos aukštumas, skilo į dvi dalis, apie statybų  meną dar nieko neišmanę  čiabuviai lietuviai lakstė su medžiokliniais rankdarbiais ir gaudė laukinius žvėris. Tai buvo mūsų eros pradžia, 395 metai. Ir štai dvi paslaptingos, žvėrių ir medžių pilnos teritorijos – Vilniaus Žvėrynas ir Kauno Žaliakalnis – po gero tūkstantmečio ėmė virsti prestižiniais miesto rajonais, kuriuose šiandien nusprendėme rasti tai, ko čia ieškoti atrodė beviltiška, – mažąją Romos imperiją!

VERSLO KULTŪRA:

 

Gariūnų fenomenas
Artas Bartas

Gariūnai – specifinė posovietinė erdvė, kurią vien turgumi pavadinti būtų sunku. Tai savotiškas reiškinys, gyvuojantis jau bemaž 20 metų. Kaip šis prekybos lopšys laikosi šiandien, kai jam tenka konkuruoti su prekybos centrais, bandančiais įtikinti, kad dėl hyperefektyvių tiekimo grandinių apsipirkti šalia namų jau seniai tapo „pigiau, patogiau ir greičiau“ nei lankytis turguje?

 

Kasdieninio triukšmo įkaitai
Indrė Valentaitė

Kai visas pasaulis skrupulingai rūpinasi aplinkos užterštumu, banginių išlikimu, žiūri kiekvieno burnon dedamo kąsnio kokybę, o parduotuvėje net pensininkai gėdijasi išsitraukti plastikinius pirkinių maišelius, mus supantis nuolatinis triukšmas tampa nepastebimas. Transporto priemonės, sporto klubai, prekybos centrai, maitinimo įstaigos, judrios gatvės ir net pokalbiai su draugais – per visą dieną sukauptas triukšmo „bagažas“ ilgainiui gali tapti netgi nemigos, padidėjusio kraujospūdžio ar virškinimo sutrikimų priežastimi. Kodėl rinkodaros specialistai renkasi tokį rafinuotą klientų kankinimo būdą?

 

FORMOS:

 

Kur gyvena nuodėmė
Barbora Bernotaitė

Seniai seniai, piratų ir kurtizanių laikais, uostai bei prieplaukos buvo kišenvagių ir laisvo elgesio lėbautojų traukos vieta, kupina smuklių ir prekeivių „iš po skverno“. Vėliau uostus keitė geležinkelio, dar po kiek laiko – autobusų stotys. Nedaug situacija pakito ir šiandien – kiekvienas miestas turi savą liūdnai pagarsėjusį stoties rajoną. Ir dažniausiai – prestižinėje miesto dalyje.

 

Vintažo era sostinėje: nuo blusturgių iki sendaikčių mainyklų
Sandra Kliukaitė

Kas galėjo pamanyti, kad sendaikčiai ir praeitų dešimtmečių avangardinė stilistika taip įstrigs šiuolaikinių miestiečių sąmonėje, kad visa tai taps globaliu miesto mados ir gyvenimo būdo reiškiniu? Antrojo–devintojo dešimtmečių įvaizdis Europos didmiesčių gatvėse ir interjeruose senų seniausiai nebešokiruoja, o vintažas, ilgą laiką buvęs menininkų, kolekcininkų ir blusų turgų fanų privilegija, šiandien veržiasi visur, kur tik įmanoma... Vintažo gerbėjų armija auga ir Vilniuje, pamažu užkariaudama strategines miesto zonas, namų kvartalus, kiemus, parduotuves, knygynus ir net diskotekas. Tad šįsyk kelis žurnalo puslapius skiriame linksmoms praeities detalėms, triumfuojančioms šiuolaikiniame miesto gyvenime.

 

LIETUVOS MIESTAI:

 

Raktai į miestelį
Agnė Biliūnaitė

Upė, bažnyčia ir geležinkelis – trys rakto skylutės, pro kurias lyg kupranugariui prasprūdus atsirakina mano miesto – Anykščių – išoriniai vartai ir prasiveria vidinės erdvės. Tiesą sakant, laukdama fotografo išvogtų šito miesto ar miestelio veidų, bijojau. Bijojau, kad nurodytoms raktų skylutėms netiks triakio svetimšalio raktai, kad netinkamas rakursas užstrigs pusiaukelėje ir nepadės prasiveržti pro paradinį ekskursijų numindžikuotą miestelio prieškambarį, kad pikta akis užtrauks debesis ir išstatys ant pjedestalo duburišką provincijos depresiją. Dabar, kai jau stebeiliju į juodai baltus kadrus, suprantu, kad bijoti nereikėjo. Nes jei yra kadras, yra ir užkadris, jei yra tekstas, yra ir kitas – tarp eilučių. Todėl, būdama labiau rašto žmogus, renkuosi perfotografuoti fotografo aprašytus Anykščius.

UŽSTALĖS REPORTAŽAI:

 

Nuodėmė ant Nemuno kranto
Vincentas Krupas

Išnykimui įkyriai besipriešinantis lapkričio sniegas barstė eglių šakas ir dar nenukritusius krūmokšnių lapus. Didesnių šalčių išvengusi žolė lengvai pakėlė baltą storėjantį apklotą. Visai kitaip šaltą drėgmę sutiko mano sąnariai ir pilvas. Buvo vėlyva popietė. Apniukusioje ir apšvietimo energijos taupymą su jaukumu sumaišiusioje užeigoje buvo užimtas vos vienas stalas. Nuobodžiaujanti padavėja per garsiai leido prastą dešimtojo dešimtmečio pradžios popmuziką, bet buvo galima girdėti prie stalo besišnekučiuojančios porelės žodžius iš bankininkystės bei įsiskolinusių žmonių žodyno.